Visoje arenoje įsivyravo įtampą, kariai pasisklaidė į šalis padarydami man ir Danieliui vietos. Mano kraujas užvirė, nuo entuziazmo ir kovos baimės, kurią jaučiau. Visgi viskas ką Danielius galėjo matyti, tai šaltą ir susikaupusią mano veido išraišką. Abu sustingę laukėme kokio nors ženklo pulti.
Saulė lindo iš po debesų ir Danielius pasinaudojęs tuo, puolė mane iš viršaus. Akies mirksniu padariau atbulinį salto ir vėl atsistojau kovine poza, kai Danielius kirto dar vieną kirtį. Šio puolimo negalėjau išvengti, todėl prisidengiau kardu, tačiau Danielius buvo gudrus ir greitas. Jis mikliai atsidūrė man už nugaros ir sukabinęs pečius laikė mane. Jaučiau kaip pamažu skausmas apima mano kūną:
-Pasiduodi?-pikdžiugiškai sumurkė Danielius. Jaučiau, kaip jis mėgaujasi, tačiau aš dar nepasidaviau.
-Manai taip lengva mane nugalėti, aš dar tik pradėjau.- rėžiau jam.
Trenkiau jam pakaušiu į nosį, to nesitikėjęs Danielius šiek tiek atleido gniaužtus. To man ir reikėjo, mikliai ištraukusi rankas, kirtau Danieliui. Mano nelaimei Danielius daug greitesni ir su trenksmu atrėmė mano kirtį. Nuo smūgio mano rankas nukrėtė elektra. Atšokau per saugų atstumą, bet nusijuokęs Danielius atskriejo prie manęs ir nė sekundei neleido atsikvėpti. Visoje arenoje žvangėjo susitikę metalai.
****
Visi aplinkui sulaikė kvapą stebėjo šią kovą. Niekas nė nebūtų pagalvojęs, kad kas nors taip kovotų su jų princų. Iš šono jie atrodė, tarsi dvi nesuvaldomos, gaivališkos jėgos. Tai kėlė susižavėjimą ir pagarbią baimę.
****
-Pirmyn Lėja! Negi tik tiek tesugebi!- sušukau, apimtas kovos įkarščio.
Nebuvau jautėsis toks laimingas. Kovoti su šia moterimi yra nuostabiausias jausmas, koks tik gali apimti. Jos miklumas, išradingumas ir tikslūs kirčiai neleidžia nuobodžiauti. Lėja rodos taip pat nenusivylusi, nes jos veide šviečia plati šypsena.
Nors pradžioje buvo, gan lėtoka, o kirčiai silpni, dabar ji visiškai kitokia. Kuo daugiau mes kovojome, tuo labiau ji darėsi greitesnė, stipresnė, mano kaklu nuo kovos įkarščio sruvo prakaitas. Lėja atrodė, tarsi visai kitas žmogus...
Man smogus, dar vieną kartą, ji atšoko per saugų atstumą...ji pakėlė į mane akis...jos buvo kraujo spalvos:
-Lėja?...
YOU ARE READING
Šešėlių dukra
Fantasy,,Jaučiu, kaip į mane įsminga jo deginančiai auksinės akys, nuo tokio jo žvilgsnio mano visu kūnu nuėjo baimės šiurpuliukai, o raumenys pasirengė gintis: - Kas tu?..."
