Mane taip ima miegas, bet vis kažkas įkyriai kutena skruostą . Po truputį atverdama akis matau skaistų dangų, o kūnas, prieš tai toks atsipalaidavęs, vis labiau įsitempia, širdis vis labiau daužosi. Pašokau ant kojų ir pradėjau žvalgytis.Vis dar švieži atsiminimai apie akmens vartus ir aptemusią sąmonę vertė kuo greičiau dingti iš šios vietos. Mano akys pradėjo ieškoti kelio atgal, bet nieko neatpažinau, atrodo, tarsi būčiau atsidūrusi kitoje vietoje. Medžiai nenormaliai dideli, šis miškas labiau atrodė, kaip džiunglės. Niekur nemačiau nei išdegintos aikštelės, nei akmeninių vartų.
-Kur aš? - Susiėmiau už galvos ir pasimetusiomis akimis klaidžiojau nuo medžio prie medžio, - Kas po velniais čia įvyko? Galvok Lėja galvok...akmens vartai, dingęs vyras, kitas pasaulis...Ne ne ne, šūdas!
Pati sunkiai tuo galėjau patikėti, bet galvoje kirbėjo mintis, kad patekau ten, kur žmogui nepriklauso. Žinojau tik vieną, turiu išsiaiškinti, kaip grįžti atgal į savo namus. Suėmusi save į rankas, pradėjau naršyti po mišką, bergždžiai ieškodama, kažko panašaus į vartus.
Mano kojos nešė mišku, teko lenktis per storas šakas ir perlipti nukritusių medžių kamienus, girdėjau įvairių gyvūnų garsus, kurių negalėčiau atpažinti, veidą glostė šiek tiek jaučiamas vėjelis. Striukę jau seniai buvau nusimovusi, nes žygiuodama labai sušilau. Laikas atrodė, kad eina čia kitaip, atrodo neseniai skaisčiai švietė saulė, o tada staiga taip tamsu, kaip į akį durk. Situaciją pablogino prapliupęs lietus. Kadangi savo vandenį iš buteliuko buvau jau išgėrusi, pasipildžiau iš nenormaliai didelių augalų lapų, kuriuose kaip baseinuose, kaupiasi lietaus vanduo. Pasislėpusi nuo lietaus, medžio užuovejoje save baudžiau švelniai trankydama galvą į medžio kamieną.
Pykau ant savęs už savo beprotiškumą, neapgalvotą elgesį. Dariau, kaip smalsumo vedinas vaikas, aiškiai suprasdama apie gresiančius pavojus, bet vistiek nekreipdama dėmesio. Ir kur tai mane atvedė? Kažkokioje nežinomoje vietoje, miške ir dar vienui viena!
- Įteikite prašau man kas nors apdovanojimą...
Lietui raminantis, atgijo naktinė gyvūnija. Miškas tapo garsesnis nei dieną. Man užgniaužė kvapą paukščių naktinės giesmės, mišką nušvietė nežemiškos šviesos. Nebūčiau net pagalvojusi...čia tam tikri augalų lapai arba žiedai skleidžia tam tikrą švelnią šviesą, užpildydami mišką švelniu melsvu, rausvu, auksiniu ir violetiniu atspalviais.
Negalėdama atsigrožėti, leidausi vedama šviesų per mišką, vis paliesdama kokį augalą ar vabzdį. Taip žingsniuodamas priėjau storą medžio kamieną, kuris buvo apsiraizges storais vijokliais. Pro gana storą medžių lają nelabai galėjau įžiūrėti dangaus, tad naktinių klajonių vedina, pradėjau kopti vijokliais į viršų. Dideli lietaus lašai nuo lapų, vis mane aptaškydavo, kol galiausiai, net nepasiekus viršaus, buvau jau kiaurai šlapia:
- Dar vienas prastas sprendimas. - atsidusau, bet kompti nesustojau.
Pasiekus viršūnę tikėjausi pamatyti bet ką...nesvarbu ką..bet kad tik tai man padėtų grįžti į savo namus. Mano nelaimei, su manimi sveikinosi visą dangų nušviečiantys trys mėnuliai. Užsiėmiau už burnos, kad garsiai nesuaikčiočiau, rankos pradėjo drebėti.
Mano įtarimai, kad esu kitame pasaulyje arba geriau sakant dimensijoje - pasitvirtino. Supratau, kokioje blogoje padėtyje šiuo metu esu. Jeigu tas karys vyras yra iš šio pasaulio, tai reiškia ir tie padarai. Lipau žemyn tylomis, nes naktiniai garsai, nebeatrodė tokie nekalti...
Išaušus sekančiai dienai išsikėliau sau naują tikslą - pasiekti, kažkokį kelią ar kitokį orientyrą, kuris gal būt man padėtų atrasti civilizaciją ir gal net surasti tą paslaptingą kovotoją. Prakalbus apie vyro minėtą pasaulį, maniau, kad jis bus kitoks - tamsa, šešėliai, dikynės ir aišku anksčiau matytos pabaisos. Bet keliaudama, dar nesusidūriau su jokia grėsme. Saulei nusileidus, susiradau apsistoti tinkančią krūmu paunksmę. Laužo net nesiruošiau degti, nes nežinia, kas gali mane pastebėti. Naktį stebėjau pro medžių lają spindinčias žvaigdes, jos atrodė labai ryškios. Jaučiausi kažkaip keistai. Jau pradėdama kelionę pastebėjau, kokia aštri tapo mano klausa, rega ir uoslė, taip pat sutvirtėjo mano raumenys, lengvai perlipdavau ir net peršokdavau milžiniškus rastus, nulauždavau trukdančias judėti šakas:
VOCÊ ESTÁ LENDO
Šešėlių dukra
Fantasia,,Jaučiu, kaip į mane įsminga jo deginančiai auksinės akys, nuo tokio jo žvilgsnio mano visu kūnu nuėjo baimės šiurpuliukai, o raumenys pasirengė gintis: - Kas tu?..."
