Šešėlių dukra

XV SKYRIUS

Vienišumas, širdgėla, liūdesys, neviltis. Ši žemė buvo persismelkusi šia aura. Nesmarkus lietus merkė mano kūną, talžė lediniais lašais mano odą, rodėsi, kad net lietus neteko prasmės merkti šią pragaišusią žemę. Lėtais mostais skridau, porą kartų buvau nusileidusi pailsinti sparnų. Tiesą sakant prie jų aš jau pripratau. Pirminis šokas praėjo. Iš visų galimų mano transformacijų šios tikrai nesitikėjau, šie sparnai yra tiesiog beprotiški. Tokius sparnus gali turėti tik angelai, bet manieji yra nakties juodumo spalvos. Be viso to atradau, kad dabar sugebu daryti nesuvokiamus dalykus, kaip valdyti savo energiją ir tarsi bangą ją blokšti į priešininką, kol skridau vis žvelgdavau į savo rankas mąstydama, kokios mano galimybių ribos...Labiausiai mane kankino ši nežinomybė, kas aš, kodėl tokia tapau...Blogiausia, kad žinojau, kad man gali atsakyti į tuos klausimus – tai šešėlių karalystės valdovas, kuris pasirodydavo mano sapnuose. Tiesiog nežinojau, kaip tai paaiškinti, bet aš tarsi tai žinojau, šis jausmas, kad turiu atsakymų ieškoti ten buvo persismelkęs visam mano kūne. Keista buvo ir tai, kad nebijojau šios žemės. Keistai artimas jausmas šiai tamsai mane trikdė...

Nežinojau, kiek laiko skridau, manau, kad jau turėtų būti diena, bet šiame debesų šešėlyje niekaip nėjo suprasti – čia visada naktis. Tolimais pradėjo ryškėti pilies kontūrai, tokie pat tamsūs ir smailūs, kaip ir man sapnuose. Tiesa sakant neturėjau plano, ką darysiu toliau. Tiesiog įsiveržti, ar slapstytis, kol pasirodys šios pilies lordas? Skrisdama nepastebėjau, jokių žvalgų ar kitų anksčiau matytų padarų, suvokusi, kokia kvaila esu manim nuvilnyjo pasibjaurėjimo banga:

-Jis žino, kad aš atvykstu...

Labai aiškiai suvokusi savo pasiklydusios avelės vaidmenį tiesiog nutūpiau priešais pilies vartus, bet dėl visa ko apžvelgiau viską aplink tikėdamasi nenuspėjamo puolimo. Giliai įkvėpiau ir mano plaučius užpildė ledinis oras, o plaukai pasišiaušė. Dežavu jausmas, kad esu jau čia buvusi man nedavė ramybės. Sukaupusi visą drąsą žengiau link vartų. Suklusau ir staigiai žengiau porą žingsnių, kai geležiniai vartai gergždėdami atsivėrė. Iš už jų išsiveržė ledinis mirties alsavimas. Girdėjau už jų urzgiant, klykiant, riaumojant ir rėkiant šimtus padarų, jų šešėliai mirguliavo pilies viduje. Sugniaužiau kumščius ir iškleidžiau sparnus, taip parodydama, kad jų nebijau, man taip padarius jie nutilo, todėl žengiau į rūmus, vis suplasnodama sparnais siųsdama padarams perspėjimą, kad prie manęs nesiartintų. Už manęs inkšdami užsivėrė vartai įkalinantys mane šioje pragaro irštvoje.

Čia buvo taip šalta, taip tamsu, man kvėpuojant iš burnos išsiverždavo garų debesys. Vis dėlto aš nesustojau, ėjau teisiai pasitikėdama savimi. Ėjau link atsakymų. Pamažu, nežinia dėl ko mano mintyse skambėjo žemi muzikos tonai, lyg tolimas griaustinis mano širdyje. Pasinerdama į savo vidinę melodiją ėjau link šviesos properšos pilies gilumoje. Nekreipiau dėmesio į dortarus aplink, mano dėmesys buvo sukoncentruotas į šviesą.

Pasiekusi šviesos šaltinį paaiškėjo, kad tai ledas – sniegas, ledo luitai ir smaigai. Čia buvo dar šalčiau nei anksčiau, mano visi plaukau pasišiaušė. Šioje vietoje nebuvo nė vieno dortaro, tarsi jie nedrįstų artintis prie šios vietos ir aš puikiai tai supratau. Nuo šio šalčio suknelė, arba kas iš jos liko, tikrai negelbėjo. Ledo smaigai tarsi geluonys, vieni didesni kiti mažesni, kai kurie buvo tokie ploni, kad rodės palietus subyrės.

Pajutau, kad mane kažkas stebi. Apėmė jausmas, kad savo žvilgsniu kažkas pjausto mane, veria kiaurai. Pagreitinau žingsnį, jaučiau, kad jis netoliese:

-Pagaliau tu atvykai. – šie žodžiai tarsi ledas palietė mane.

Atsisukau. Mačiau jį...jo ilgus ir juodus plaukus...ir ledines akis....