Atsikėliau anksti, saulė buvo tik pradėjusi kilti. Mano visas kūnas maudė, skaudėjo šonkaulius po vakar sumušimų, laimei lūžių neaptikau. Slampinėjau po namus it nesava. Vakar vakaro prisimiminai stipriai paveikė, smagenys dar nespėjo suvirškinti visų įvykių. Jeigu ne riaumojantis skrandis, jaučiu nebūčiau net atsikėlusi iš lovos. Iš tiesų norėčiau, kad tai būtų buvęs tik dar vienas iš košmarų... Sunku suvokti, kad šiame jau iki kaulų smegenų atsibodusiame pasaulyje vyksta tokie dalykai. Viskas, ką iki šiol žinojau ar suvokiau pavirto niekuo. Kaip dabar gyventi su šia mintimi.
Pavargusios kojos mane nunešė į virtuvę, rankos judėjo savaime, kartodamos ryto rutiną - paimti virdulį, užpilti vandens, įjungti, puodelis, žoželių arbata, skrebutis. Pasiruošusi pusryčiauti, nutariau, kad eisiu į terasą, nes buvo puikus rytas, kilo saulė, vėjas nurimo ir girdėjosi čiulbantys paukščiai - visiška priešingybė vakar vakarui. Mąsčiau apie praėjusius įvykius, apie tą karį:
-Norėčiau vėl jį sutikti, - murmėdama sau po nosimi įšėjau į lauką.
-Labas.
Suspigau ir kruptelėjusi apsiliejau karšta arbata, susiraukiau nuo skausmo, bet ne tai sukaustė mano dėmesį. Mano terasoje, ramiai sau sėdėjo kovotojas iš praitos nakties.
-Ką po velnių tu čia darai? - Susierzinusi tėškiau. O jo auksinės akys įsižeidusios mane nužvelgė.
-Jūs žmonės esate labai nesvetingi, visiškai jokių manierų ar pagarbos - atsikirto jis - Tie padarai, kuriuos matei vakar, neatleidžia nužudžius jų gimtainį, jie atsekė tave ir norėjo atkeršyti. Taigi pusę nakties smaginausi su jų kompanija, kol tu tuo tarpu ramiai sau miegojai.
Man atėmė žadą, net nemaniau, kad tie padarai gali taip padaryti. Nužvelgiau jį, dienos šviesoje jis atrodė visai kitaip. Jo veidas nebuvo toks kampuotas ir griežtas, labiau švelnesnis, akys gilios dažnai susimąsčiusios, nosis tiesi. Jo apranga buvo labai keista. Tarsi vilkėtu lengvus šarvus, priminė man gladiatorių, bet šiuolaikišką. Kita vertus aš, nebuvau tokia pribloškiama - susivėlę plaukai, pavargęs veidas ir mano sportinė apranga prieš jį atrodė, švelniai tariant, apgailėtina. Savo susikrimtimą nuvijusi į šalį pagalvojau, kaip galėčiau palaikyti pokalbį. Rankos šiek tiek drebėjo nuo susijaudinimo, tarsi prieš mane sėdėtų kokia garsi įžymybė:
-Ačiū už tai, kad mane išgelbėjai... - atmetus tai, kad vakar jaučiausi it fantastiniame filme ir visi tie padarų ir šiuolaikinių gladiatorių reikalai, man vis dar liko nesuvokiami - tikrai jaučiausi jam dėkinga. Nepažįstamasis galėjo visai mane ignoruoti ir leisti tiems padarams mane sudrąskyti. Pati aiškiai suvokiau, kad kažkur giliai įklimpau, to įrodymas - šis vyras ant mano namo slenksčio. Iš vidinių mąstymų mane pažadino vyro balsas:
-Tai dariau tikrai ne dėl tavęs, tiesiog buvai puikus jaukas, kad jie sugūžėtų į vieną vietą. - ramiai atsakė jis, - Pasinaudojau šia vieta šiek tiek atsikvėpti, taigi jei neprieštarauji dar čia trumpam liksiu, o tada ušvyksiu ir galėsi gyventi toliau savo menką gyvenimą.
Tai sakydamas jis dar kartą nužvelgė mane, versdamas pasijausti dar baisiau. Ir nors kaip tai kvailai atrodytų, ištiesiau jam vieną iš savo skrebučių. Žvilgsnis, kuriuo jis pažiūrėjo į skrebutį buvo labai iškalbingas. Atsidusau ir jį nuleidau. Arbata, jau buvo atšalusi, tad įėjau į namus užsikaisti naujos. Virtuvė buvo šiek tiek užgriozdinta visokiais siuntiniais. Jų net neliečiu, bet vienas, tikriausiai Dafnės atplėštas, buvo atidarytas, kaip tyčia jį užkliuvusi viską pabėriau ant žemės. Tame siuntinyje buvo mėgėjiškų sekimų prietaisų: laikrodžiai, sektukai.. Nebūčiau jų niekada panaudojus, nes jie aplamai yra skirti vaikams. Jau lenkiausi visus surikti ir tiesiu taikymu mesti į šiukšlinę, kai į galvą atėjo išganinga mintis.
ESTÁS LEYENDO
Šešėlių dukra
Fantasía,,Jaučiu, kaip į mane įsminga jo deginančiai auksinės akys, nuo tokio jo žvilgsnio mano visu kūnu nuėjo baimės šiurpuliukai, o raumenys pasirengė gintis: - Kas tu?..."
