Šešėlių dukra

VI SKYRIUS

Nelabai kreipiau savo dėmesį kas vyko toliau. Danielius žvelgė į mane savo auksinėmis akimis, gal ir buvau įžvelgusi atsiprašymo šešėlį, bet turbūt tai buvo mano fantazija. Kaip aš jaučiausi? Sudrąskyta į skutelius, tarsi būčiau iš vidaus suplėšyta, o tada vėl surinkta. Mačiau tai, žinojau kas esu...

*****

Lėjai nuėjus į savo kambarį, salėje įsivyravo įtampa. Žinojau, kad negaliu to slėpti nuo brolių. Jie tai nujautė, todėl tylėdami laukė:

-Mums reikia pasikalbėti, - tariau.

-Čia puiki vieta, niekas negirdės be mūsų, gali pradėti nuo to kas ji yra, - kalbėjo Archielis.

-Ji yra mūsų pasaulio gyventoja...-užsikirtau, bet giliai įkvėpiau ir kalbėjau toliau – Bet yra užaugusi žmonių pasaulyje...

Toliau pradėjau savo pasakojimą, nuo tos akimirkos, kai pirmą kartą ją sutikau. Papasakojau, kaip ji nukovė dortarą, kaip man kilo susidomėjimas ja. Vėliau, kaip ją sutikau jau mūsų pasaulyje. Pasakojimą baigiau regėta vizija apie jos praeitį. Man pabaigus, Karianas susiraukė ir tarė:

-Nors tai papasakojai, tai nepaaiškina, kodėl ji taip panaši į žmogų, kodėl ji buvo perkelta gyventi pas žmones ir kodėl dortarai jos ieškojo. Ji mums palieka tik dar daugiau klausimų.

-Žinau, bet problema, kad ji iki šios nakties pati nežinojo, kad yra Antarietė. Ką su ja daryti toliau? – paklausiau.

-Nieko brolau. Išsiaiškinsime laikui bėgant, o dėl pažado, kad ši moteris grįš į žemę, gali pamiršti. Ji gyvens tarp mūsų ir mes džiauksimės gražios moters kompanija. – kalbėjo Archielis.

Viską nutarę, išsiskirtėme savo keliais, kas į kambarius, kas į biblioteką, o kas į treniruočių aikštę.

Turėjau pravėdinti galvą, nes įvairios mintys, tiesiog veržė kaukolę. Pasiėmęs kardą ir ritmingai mosuodamas, šiek tiek nusiraminau. Tamsoje paskendusios pilies sienos apsipynusios vijokliais ir aikštė pilna treniruotėms skirtų daiktų mane atpalaidavo. Šiltas nakties vėjas glostė mano plaukus, taip primindamas tas naktis, kai treniruodavosi su tėvu. Paskendęs prisiminimuose tęsiau treniruotę, kol mano ausis pasiekė, kažkieno daina. Balsas buvo toks melodingas ir trapus, kad atrodė, jog man veidenasi. Sustingęs ir pakėlęs galvą į dangų klausiausi šios melodingos dainos. Net nesusivokęs, kitą akimirką supratau, kad tamsiais ir klaidžiais kolidoriais seku šios dainos šaltinį. Dėl geros klausos, nesunkiai radau. Tai buvo vienos iš merginų kambarys, bet kurios?

Tyliai pravėręs duris žvilgtelėjau vidun. Ten buvo Lėja. Ji stovėjo balkone, vėjelyje plevenanti jos plona naktinė suknelė ir mėnulio šviesoje apšviestas kūnas, atrodė lyg netikras, lyg tolima svojonė. Šią fantaziją galėjo išblaškyti tik jos dainos žodžiai, kurie buvo pritvinkę sielvarto, nežinomybės, neapykantos, kartus ir stiprybės, galios. Žengiau į kambarį, už savęs uždarydamas duris. Nuo triukšmo Lėja atsisuko, jos žvilgsnis rodės įtrauks mane visą.

****

-Ką tu čia veiki?-šiek tiek išsigandusi tariau.

Mano kūnas vis dar nebuvo atsipalaidavęs, ašarų upeliai jau išdžiuvo, bet sielvartas širdyje vis dar neatslūgo. Negalėdama užmigti visą save atidaviau dainai, tai leido šiek tiek pabėgti nuo tikrovės. Visgi šiuo metu deginančio Danieliaus žvilgsnio man nereikėjo. Per tą nelemtą išbandymą mano gyvenimas subiro į šipulius, nežinojau, kuom galiu pasitikėti, abejojau net pati savimi.