Sesers svajonė (BAIGTA)

3.

Šį kartą pasirinkau ilgametį draugą ignoruoti, ko niekada iki tol neteko daryti. Jaučiausi siaubingai, kad šitaip šaltai elgiuosi su Aleksu, tačiau tai ką mudu padarėme buvo neteisinga. Pagaliau ir jis turėjo suprasti, kad nebus laimingas su tokia mergina kaip aš. Tokiam vyrui reikėjo merginos kaip Kimė, šaunios ir talentingos.

-Tija, - bandė sulaikyti mane verandoje, bet man pavyko vikriai išvengti prisilietimo ir skubiai pasislėpti savo kambaryje.

Kiek luktelėjau, kol gerai įsiklausiusi išgirdau skaudžiai kaukiant seno automobilio variklį. Tai reiškė, jog pagundos neliko ir aš galėjau toliau gyventi savo gyvenimą, kas reiškė, kad laukia daugybė namų ruošos darbų. Pirmą kartą džiaugiausi, kad turime tik kelias vištas ir joms daug dėmesio nereikia, nors visada norėjau daugiau gyvulių. Mano mintys skrajojo padebesiais, dėl ko viską dariau ne taip kruopščiai kaip visada. Tik atėjus eilei tėvui suleisti vaistus pasistengiau susiimti. Netikslus durys galėjo sukelti vyrui siaubingą skausmą, ko jam ir taip netrūko jau seniai. Visada elgdavausi atsargiai, nerdavausi iš kailio, kad procedūra praeitu kuo tiksliau ir greičiau. Visgi, jau keturis mėnesius tai dariau kiekvieną vakarą, bet taip ir neišmokau neužgauti. Gal mane trikdė faktas, kad jau praėjo ketveri metai kai jis toks. O galbūt vis dar drebėjau todėl, nes maža mergytė manyje dar neįstengė susitaikyti su tokiu silpnu ir paliegusiu žmogumi namuose. Vis prisimindavau tėvą stipru ir įspūdinga, tarsi tikrą titaną, kuris būtų apgynęs mane nuo bet kokios audros. Tačiau dabar jis gulėjo lovoje ir spoksojo pro neuždengtą langą į apsiniaukusį dangų. Kaip ir pirmą dieną, taip ir po beveik ketverių metų man skaudėjo vienodai matant jį tokį. Elgiantis ne kaip su tėvu, vertu pagarbos, bet ligoniu, kuri galėjau tik užjausti.

-Labas, tėte, - švelniai pasisveikinau, man patiko jį taip vadinti. Tariant „tėte" mano balsas skambėjo kaip mažos mergaitės, kokia ir pasijusdavau laikydama jo ranką savosiose. – Atleisk, kad užtrukau, tiesiog vengiau Alekso, todėl užtrukau dirbant darbus.

Vyras niekada neatsakydavo nei man, nei kam kitam, nors kalbėti galėjo. Galėjo ir sėdėti, o naktimis ramstydamas sienas įstengdavo pasiekti virtuvę ir netgi pasidaryti valgyti. Kartais paslapčiomis tai stebėdavau, kol mama ir Kimė tik klausydavosi garsų iš savo lovų. Man patiko vėl matyti jo sulysusią figūrą nedidelėje patalpoje, visai kaip vaikystėje, tik tuomet atrodė ne tik tvirtesnis, tačiau ir aukštesnis. Bet tėtis niekuomet nelipdavo iš lovos diena, tik ne tuomet, kai kas nors matydavo. Sandėliuke taip ir trūnijo invalido vežimėlis, kuriuo būtų galėjęs važinėti po apylinkes, bet matyt tam trūko motyvacijos. Galbūt per dienas žvelgti pro langą nebuvo taip blogai, kaip mums atrodė. Juk negalėjome žinoti kas dedasi tylaus vyro mintyse.

-Buk geras, pasisuk, - paprašiau į švirkštą įtraukus vaistų iš stiklinės ampulės.

Tėvas tylėdamas pasisuko ir nutraukė nuo savęs antklodę, taip apnuogindamas sėdmenis. Trumpam užsimerkiau, kad sulaikyčiau ašaras, kurias galėjau justi šioms dar nepasirodžius, mat tokiais atvejais man visada imdavo skaudėti nosies tiltelį. Tyliai atsidusus atsimerkiau ir palinkau prie nykstančio kūno, su gailesčiu nužvelgiau drebančią nugarą ir atsargiai suleidau vaistus. Prisiminiau kaip pradžioje bijojau tai daryti, nors ir perėjau specialius kursus, kad galėčiau tėvą slaugyti namuose, nes samdyti slaugę mums buvo per brangu. Bijojome mes abu, bet tada dar galėjau įžvelgti tėvišką pasitikėjimą vyro akyse, ko seniai neliko. Dabar tik tyliai atlikdavau procedūrą, bet tik vaidinau jo dukrą, nes nei vienas nebesijautėm priklausantys tai pačiai šeimai.

-Gal norėtum valgyti? – Pasiteiravau jau galvodama ką greitai galėčiau paruošti. – Gal vandens ar arbatos? – Vis tiek bandžiau išgauti bent žodį, nors niekada nesulaukdavau atsakymo. – Na gerai, - numykiau.

Į specialų indą ištuštinau tėvo šlapimo maišelį, kurio žarnelė vedė tiesiai į pilvą ir šlapimo pūslę, todėl vaikščioti į tualetą jam nereikėjo. Atsargiai suvyniojau švirkšto adatą ir panaudotus daiktus į medžiagos skepetą, kuria dar įdėjau į nedidelį maišelį. Tuomet teliko užverti langą, kuri atvėrę laikydavome šiltuoju sezonu, tačiau tik diena. Atlikusi ir paskutinį darbelį jau sukausi eiti, bet paskutinę akimirką sustojau ir pasisukau į lovą.