Sesers svajonė (BAIGTA)

19.

-I've seen love go by my door. It's never been this close before. Never been so easy or so slow. Been shooting in the dark too long. When somethin's not right, it's wrong. You're gonna make me lonesome when you go.

Švelni muzika neramino besiautėjančios mano širdies, jau besikėsinančios išlipti pro gerklę. Šis jausmas valdė visą mano kūną, negalėjau net valdyti jo drebėjimo ir nerimo. Kiekviena mano esybės dalelė virpėjo ir keistai tirpo, netgi jaučiau netikrą šaltį. Lyg kas būtų netikėtai įjungę kondicionierių per dideliu stiprumu, beveik galėjau įsivaizduoti iškvepiamą orą virstant garais. Ir visgi, prie viso to jaučiau malonų svaigulį, dėl kurio darėsi net sunku matyti. Tačiau mano balsas nedrebėjo, jis kilo ir leidosi kur reikėjo, ritmingai ir maloniai glamonėjo kiekvieną išdainuotą žodį. O minia visą tai traukė į save, lyg perdžiuvusios kempinės, žmonės gėrė į save mano jausmingą dainą ir stebėjo mane, tokia paprasta ir niekuo neypatinga. Jie manęs ne tik klausėsi, bet ir girdėjo, galbūt netgi jautė.

-Dragon clouds so high above. I've only known careless love. It's always hit me from below. This time around it's more correct. Right on target, so direct, you're gonna make me lonesome when you go.

Šita daina man reiškė viską, nors žodžiai didelės reikšmės neturėjo. Begalinėmis naktimis su Aleksu važinėdavomės tuščiais ir pamirštais keliais, o iš seno muzikos grotuvo grojo ši nuostabi melodija. Aš klausydavausi jo neritmingo, netgi bjauraus balso garsiai ir skambiai bandant ištraukti švelnias, trapias natas. Negalėjau suskaičiuoti šių naktų, negalėjau jų žodžiais apibūdinti ar kokiais nors vienetais pamatuoti. Jos neturėjo laiko ar ribų, jokių taisyklių ir praeities baubų. Būdavome tik mes du, nuostabus dangus ir nesibaigiantis kelias. Daugiau nieko ir nereikėjo, to pilnai užtekome, jog jaustumėmės laimingi, net jei to ir negalėjome pavadinti tikrove.

-Purple clover, Queen Anne lace, crimson hair across your face, you could make me cry if you don't know. Can't remember what I was thinkin' of you might be spoilin' me too much, love. You're gonna make me lonesome when you go.

Nemačiau Greisono, bet kone jaučiau vyro buvimą visai šalia. Žinojau, jis liko prie scenos, taip gaudamas ir geriausią vaizdą į šį pigų, bet jausmingą pasirodymą. Dalis manęs nekentė vyro už šį sumanymą, už įkalbinėjimą ir netgi už išsivežimą iš namų. Tačiau širdis dėkingai pulsavo muzikos ritmu. Jaučiausi pakylėta ir matoma, ko niekas man jau seniai nesuteikė. Bent akimirkai kažkam buvau reikalinga ar bent įdomi. Ir Greisonas tai žinojo. Aš jo nemačiau, bet žinojau, kad jis žino kaip man tai svarbu.

-Flowers on the hillside, bloomin' crazy, crickets talkin' back and forth in rhyme. Blue river runnin' slow and lazy, I could stay with you forever and never realize the time.

Tarsi elektros srovė, per mano kūną sruvo muzika. Jaučiausi gyva ir kartu visiškai nejudri. Troškau judėti, šokti ir tiesiog duoti valią ritmingai beprotybei, bet neįstengiau pajudėti iš vietos. Toks ritmas netiko judriam šokiui, bet mano siela šėlo lyg jauna vaidilutė apie laužą, taip ji sukosi nematoma tarp žmonių. Niekas nematė, bet aš šokau, aš gyvenau ir džiaugiausi.

-Situations have ended sad, relationships have all been bad. Mine've been like Verlaine's and Rimbaud. But there's no way I can compare. All those scenes to this affair, you're gonna make me lonesome when you go.

Nuostabios dainos žodžiai jau judėjo į pabaigą, o mano akyse vėl kaupėsi nenaudėlės ašaros. Tik aš nebebijojau, tik labai liūdėjau ir dar labiau džiaugiausi. Man trūko Alekso, trūko Kimės, trūko tėvo, trūko Kendelo, o labiausiai man trūko savęs. Stengiausi būti tuo, kuo nesijaučiau esanti.

Man rūpėjo žmonės, bet atiduodama viską jiems ir nieko nepasilikdavau sau, jaučiausi nelaiminga. Žinojau, kad visi buvo teisūs, rūpindamasi tik šeima, bukai sukuosi nuo savo asmeninio džiaugsmo. Bet aš mylėjau seserį labiau nei savo gyvenimą, ji vis dar buvo to verta. Tik jos šalia nebeturėjau, dabar ir vėl galėjau rūpintis savimi. Ta idėja vis sukosi ir sukosi mano galvoje, tai kartojau ir kartojau sau, bet iki šiol netikėjau. Tačiau Maiklo žodžiai, padėję man pagaliau nuspręsti ar lipti į sceną, sukrėtė mane iki sielos gelmių. Taip aš pagaliau patikėjau... Pagaliau pabudau iš sąstingio ir žinojau ko nedaryti, kad rūpindamasi ir savimi visko vėl nesugadinčiau. Galėjau gyventi geriau... Galėjau arba daryti tai, arba numirti.