15.

211 17 2
                                    

PO DVIEJŲ SAVAIČIŲ

Laikas slinko kankinamai lėtai, kiekviena diena virsdavo nauja amžinybe. Viską, ko ėmiausi, dariau nenoriai, atsainiai, be pastangų. Nesupratau ir kaip Greisonas įstengia šypsotis, jei aš norėjau tik verkti, ašaros akyse susikaupdavo net sėdint tualete. Rodėsi, visai einu iš proto arba tiesiog tampu nepakeliamai apgailėtina. Įtariau, jog tai antrasis variantas.

-Tikiuosi tu jau pasiruošusi, - praverdamas mano kambario duris, tarė Greisonas.

Prieš maždaug dvidešimt minučių, plius – minus, vyras liepė man dailiai apsirengti, nes surengė man staigmeną. Man nerūpėjo kas tai, troškau tik tysoti savo lovoje ir bukai žiūrėti į lubas, kol Greisonas išsinešdins iš mano namų. Nors iš tiesų mano mintys sukosi apie alaus butelį, kuris tyliai slėpėsi po lova. Nedegiau noru jį išgerti, man net nepatiko šio gėrimo skonis, kitaip nei tas malonus pojūtis, kuomet alkoholis pasklisdavo po kūną. Kai protas tapdavo lengvas ir išskydęs, mintys nurimdavo ir aš galėdavau be perstojo šypsotis, tam net nereikėjo priežasties. Tačiau Greisonas negalėjo manęs tokios pamatyti, jis nebūtu supratęs. Aš negėriau daug, tik prieš miegą, kad galėčiau bent kelioms valandoms užmerkti akis ir pasimėgauti sapnų pasauliu. Man reikėjo tos dirbtinės laimės, tik dėl jos ištverdavau dieną ir per prievartą žiūrėdavau žmonėms į akis, valgydavau ir judėdavau. Gyvenau laukimu, kuomet vėl galėsiu panirti į alkoholio sukurtą miglą ten nebuvo skausmo ir sunkumų. Joje viskas atrodė gražiau.

-Kodėl, po galais, tu drybsai? – Sušuko, taip priversdamas net atsisėsti lovoje.

-Viešpate, - sudejavau susiimdama galvą, kurios niekada nenustojo skaudėti. Na, bent jau kol išlikdavau blaivi. – Ko tu taip rėki?

-Juk liepiau pasiruošti, - burbtelėjo puldamas mano spintą.

-O aš nusprendžiau tavęs neklausyti, - gūžtelėjus pečiais kritau atgal į lovą. – Ko tu ten ieškai?

-Neturi padorių drabužių? – Į klausimą atsakė klausimu, kol versdamas mano nedidelį kiekį drabužių ant grindų, dar ir kažką tikėjosi surasti. – Net mano močiutė to nevilkėtu, o ji mirus.

-Vadinasi, vilkėtu, - sumurmėjau.

Mano galvoje skambėjo melodija, kurios jau kelios dienos negalėjau nutildyti. Ji mane erzino, liūdino ir vis tiek kėlė keistą jaudulį. Vis stengiausi pritaikyti jai žodžius, kurie kaskart vis keitėsi, skambėjo vis skausmingiau ir nuoširdžiau. Dainavau sau mintyse apie šaltį, retai paliekanti mano kūną, apie tai, kaip man baisu būti savo namuose, bet dar baisiau išeiti į lauką. Į žodžius dėjau visas svarbiausias savo baimes, išgyvenimus ir mintis. Tačiau daina vis neskambėjo pakankamai gerai, o melodija niekaip nenutilo, taip pat jausmingai ir magiškai kartojosi.

-Sintija, kelk savo sumautą užpakalį ir persirenk, - valdingai sukomandavo, bet man nekrustelėjus, jėga ištempė iš lovos. – Neversk manęs tave perrengti.

-Kam to reikia?

Stovėjau taip arti simpatiško vyro, jog galėjau jausti jo kvėpavimą ant savo lūpų, gėrėtis dailiu žandikaulio linkiu, tačiau man tai nesukėlė jokių emocijų. Norėjau jo geisti, trokšti atiduoti kūną ir sielą, bet nebuvo nieko. Man nerūpėjo mūsų besiliečiančios rankos, vienas kitą sukaustę žvilgsniai, net Greisono lūpos, įtartinai artėjančios prie manųjų. Nesušildė mano krūtinės net ir bučinys, toks švelnus, nekaltas, kone tyras.

-Neatsakei į mano klausimą, - nusukau žvilgsnį į spintą, vos mūsų burnos atsiskyrė.

-Praėjo dvi savaitės, tad noriu tau kai ką įrodyti, - miglotai atsakė.

Nieko neatsakius atsidusau, tuomet pati ėmiau peržiūrėti savo turimus apdarus. Pas mus beveik nebūdavo žiemos, o dirbdama visada sušildavau, todėl neturėjau drabužių ilgomis rankovėmis. Man priklausė vos dvi poros džinsų, treji šortai, penkios palaidinės ant petnešėlių, trejos trumpomis rankovėmis, vienas sijonas ir švarkelis. Turėjau dar kelis skarmalus ypatingesnėms progoms ir visuomet tai būdavo laidotuvės, išskyrus vieną kartą, tuomet baigiau mokyklą.

Sesers svajonė (BAIGTA)Where stories live. Discover now