Sesers svajonė (BAIGTA)

34.

Supratau klydusi visus tuos kartus, kuomet laiką vadinau kankinančiu. Per kelias akimirkas suvokiau, kad niekada iki tol nieko taip netroškau ir nelaukiau, kaip Artūro reakcijos. Taip pat supratau, jog berniukui tai turėtu būti dar baisiau nei man. Vaikas nežinojo ką reiškė svarbūs sprendimai, didžiulės klaidos ar atgaila. Būnant ketverių gyvenimas turėjo atrodyti kur kas paprastesnis, tačiau kartu didelis ir paslaptingas. Aš jau neprisiminiau ką tai reiškė, bet norėjau sužinoti. Mielai būčiau leidusis išmokoma į gyvenimą žvelgti keturmečio akimis ir kai Artūras atsistojo, patikėjau, jog turėsiu tokia progą.

Kone suakmenėjusi sulaikiau kvėpavimą, kuomet liaunos berniuko kojytės išsitiesė ir jis atsistojo priešais visu ūgiu. Mėlynose akyse trumpam sužibo išdidumas, toks būdingas Kendelui, kad mano šypsena praplatėjo. Atrodė, man siekiama palikti įspūdį, jog vaikas yra jau didelis ir tvirtas vyras, kas jau priminė mane. Juk tai aš visada jaučiausi suaugusi dar gerokai prieš tai, kol susipažinau su savo sūnaus tėvu. Tačiau tai nebe atrodė svarbu. Absoliučiai niekas man neberūpėjo, taip užsidegusi laukiau kada Artūras prabils, tačiau tikėjausi bet ko kito, tačiau ne žodžių kuriuos išgirdau.

-Ar galiu eiti pas Čelsę? – Švelnus balselis skambėjo kiek išsigandusiai, o didelės akys matė tik tėvą. Nors kelias akimirkas žiūrėjome vienas į kitą, staiga aš jam nebeegzistavau.

-O gal pasilik, - pasiūlė Kendelas, vis dar prilaikydamas mane. – Susipažink su Sintiją.

-Aš noriu pas Čelsę, - Artūro apatinė lūpa kiek atvipo ir suvirpėjo. Vaizdas tiesios suspaudė širdį ir aš nuleidau galvą, daugiau negalėjau į jį žiūrėti. Visa esybe troškau suspausti vaiką glėbyje ir apsaugoti nuo pasaulio blogybių, tačiau buvo vienas priešas, kurio įveikti negalėjau net dėl sūnaus – tai aš pati.

-Aš geriau eisiu, - pratariau pusiau pasukus veidą į Kendelą ir, nelaukdama jo atsakymo, nuskubėjau prie durų.

Man nerūpėjo kur mano batai, kad lauke šalta ir basa atrodysiu kvailai. Vis dar tvardydamasi skubiu žingsniu išėjau iš buto, o tuomet pasileidau bėgti. Nusileidau laiptais ir kaip kulka išlėkiau pro duris, net nežiūrėjau po kojomis ar į aplinką. Tiesiog bėgau jausdama kaip veidu srūva karštos ašaros, o į šoną skausmingai daužosi rankinė. Tačiau tai toli gražu neatspindėjo mano vidinės sumaišties, bet ir pati nesuvokiau kas su manimi vyksta. Man neskaudėjo, galbūt todėl, nes iš tikrųjų nepatyriau netekties. Bet tiesiog prisisunkiau aštraus, karšto įsiūčio, dėl ko atrodė jau tuoj, tuoj pratrūksiu rėkti, spjaudyti ugnimis ir talžyti niekuo nenusikaltusius praeivius. Rankos pačios gniaužėsi į kumščius, o sukilusios emocijos gniaužė gerklę. Tačiau pykau ne ant Artūro ar Kendelo, netgi ne ant Čelsės, kuri man vis tiek nepatiko. Tūžau ant savęs už kvailus sprendimus, už savanaudiškumą, už aklumą, netgi už tai, jog išvis dar kvėpavau ir gyvenau. Nesijaučiau nusipelniusi vaikščioti šia žeme, nes susimoviau vieninteliame dalyke, kur beveik nebuvo galimybės tai padaryti. Praradau meilę to, kurio prigimtis mane mylėti.

Iš savo patirties žinojau, kad neįmanoma nemylėti savo tėvų, kad ir ką jie padaro. Mylėjau savo tėvą, lygiai taip pat mylėjau ir motiną. Niekada neradau su jais bendros kalbos, aikštijausi ir skaudinau, bet mylėjau visada. Net dabar, kuomet moteris, devynis mėnesius mane nešiojusi ir suteikusi gyvybę, liko už daugybės kilometrų su siaubinga nuodėme ant savo pečių, aš vis dar mylėjau jos pavargusias akis, nušiurusius plaukus ir negražiai sulysusį kūną. Tai mano kraujyje, mano DNR ir net labai norėdama nebūčiau galėjusi išsižadėti šių jausmų. Todėl žinojau, jei būčiau pasielgusi kitaip, mąsčiusi protu, o ne principais, tas mažas, stebuklingas berniukas mylėtu mane su visomis ydomis ir klaidomis. Deja, dabar jo vaikiška širdutė veržėsi pas svetimą moterį, kuri suteikė Artūrui daugiau nei aš. Viskas, ką padariau, tik pagimdžiau šį stebuklą ir neturėjau teisės reikalauti jo meilės, nes nebuvau šalia. Nenusipelniau nei meilės, nei pagarbos, net gatvės šiukšlė turėjo daugiau vertės. O aš buvau niekas, tuščia vieta negalinti net sakyti, kad gyvena. Egzistavau tik tam, jog egzistuočiau, bet neketinau tiesiog nuleisti. Gal graži pasaka ir neišsipildė, bet aš vis dar galėjau siekti būti vidutinybe ir galutinai paleisti Kendelo bei Artūro prisiminimus. Taip užbaigiau dar vieną savo gyvenimo etapą ir pajudėjau pirmyn, po truputi ieškojau savo vietos po saule ir tai nespindėjo prabanga. Tačiau man nerūpėjo, galėjau egzistuoti ir taip.

~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~

Kol keliavau namo, lauke visai sutemo ir miestas prisipildė mažų švieselių, tai skleidžiamų gatvės žibintų, tai ištrūkusių pro namų langus. Gatvėse sumažėjo automobilių ir beveik nebeliko pėsčiųjų, tik einant pro kokį klubą girdėjau jaunuolių linksmybes. Tačiau nesijaučiau tam nusiteikusi, tad neskubėdama žingsniavau nesustodama ir per daug nesidairydama. Nebuvau nei pavargusi, nei sušalusi, tik iki skausmo vieniša. Atrodė, sklendžiu per minią kaip vaiduoklis – nematoma ir pamiršta. Tie keli praeiviai gatvėje net nedirstelėjo į mane, nesiteikė net pasitraukti nuo užsiverkusios basakojės keistuolės, tyliai sau dainuojančios kantri dainas. Jų gražiuose pasauliuose nesimatė dėmių, sudarytų iš tokių netikėlių kaip aš. Bet aš nepavydėjau, tik džiaugiausi dėl sumautų laimės kūdikių. Aš negimiau po laiminga žvaigžde, bet, tikėjau, Kimė ir Artūras gimė. Jiems linkėjau gero, bet tikėjausi, jog neteks nei vieno, nei kito kada nors dar sutikti. Man nebereikėjo atsakymų, dabar jau galėjau gyventi tiesiog savo gyvenimą.
Įžengusi į namus pajutau kaip pašiurpsta oda ir nukrečia drebulys, tik tuomet supratau, jog vis dėlto sušalau. Bet žinojau, net pragaro karštumo dušas nesušildys suledėjusios širdies. Tam reikėjo kitokios šilumos, kitokios prisilietimo, kam atsilaikyti neįstengiau. Radusi Maiklą svetainėje ant sofos, bežiūrint televizorių, atsargiai žengiau artyn, pakreipusi galvą grožėjausi vyro profiliu. Jis net neišgirdo kaip priėjau, kol neištraukiau iš rankų distancinio pultelio.

-Vau, - numykė išvydęs mano siluetą, palinkusi virš jo. – Kas nutiko?

Nesivarginau aiškinti, vis tiek būčiau likusi nesuprasta. Numečiau savo rankinę ant kitos sofos ir kilstelėjusi suknelę atsisėdau ant vyro, apžergdama jo klubus. Maiklas kvailai iškėlęs rankas spoksojo man į akis, bet abejojau ar jas mato. Kambarį apšvietė tik televizorius, į kuri sėdėjau nugara. Mano veidą gaubė sutaršyti plaukai, todėl ašarų išvagotas veidas turėjo likti šešėlyje. Tuo pasinaudojus pasilenkiau ir užsimerkusi prispaudžiau lūpas prie Maiklo burnos. Prireikė kelių sekundžių, kol vyras teikėsi atsakyti, bet toliau jam nurodinėti nereikėjo. Gal pajutęs mano šlapius skruostus, o galbūt kažką perskaitęs kūno kalboje, jis reikliai apglėbė mano virpantį kūną ir pasirengė jį užvaldyti. Bučinys po bučinio, prisilietimas po prisilietimo, drabužis po drabužio, mes vis labiau artėjome vienas prie kito. Susipynę kvėpavimai, širdies ritmai ir kūnai, šioje kompanijoje žodžių nereikėjo. Ir, nors bėdų kilo su suknelės nurengimu, vyro rankos reikliai klaidžiojo po mano kūną, taip šildydamas jį ir prisijaukindamas. Norėjau jam atiduoti viską: savo liūdesį, pyktį, skausmą, širdį, tiesiog viską, ką dar turėjau. Tačiau neįstengiau to padaryti ir noras išsilieti tapo tik kūnišku malonumu tenkinimu, net ir tuo nevisiškai džiaugiausi. Maiklui puikiai sekėsi glamonės, o bučiniai privertė net drebėti, bet su technine dalimi vyrukas akivaizdžiai neturėjo tiek praktikos, kiek man norėjosi. Galiausiai teko beveik suvaidinti orgazmą, nes, nors jausmas buvo malonus, kulminacijos pasiekti nespėjau. Bet negalėjau skųstis, kito kūno šiluma išties padėjo pasijausti geriau ir po daugelio naktų aš pagaliau tiesiog užmigau.

~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~

Nesupratau kas vyksta ar kodėl esu žadinama, bet vijau kažkieno rankas šalin.

-Džo, eik šalin, - sumurmėjo Maiklas vis dar gulintis šalia, matyt, kaip ir aš, dar nepasiruošęs pramerkti akių.

Prisiglaudžiau prie vyro krūtinės, nors arčiau prisitraukti jau negalėjau, ir taip beveik sulipę miegojome ant siauros sofos svetainėje. Nuogą odą kandžiojo lengvas šaltukas, bet net tai neprivertė manęs atsikelti.

-Sintija, - tetulė Džo vis tiek neatstojo ir įkyriai purtė mano petį.

-Džo, prisiekiu, - kur kas pikčiau prakalbo Maiklas, mat jautė net menkiausia mano judesį.

-Tai eik į viršų ir miegok, - garsiai pareiškė moteris. – Užtenka, kad visą rytą negaliu įeiti į svetainę, nes guli išvertęs čia pimpalą, - įsijautus pamokslavo, bet svarbiausia, kad jos balsas tolo. Tai reiškė, moteris ruošėsi išeiti iš svetainės ir leisti mums dar pamiegoti. – Beje, pas Sintiją atėjo svečias.

Ir staiga visi miegai išsilakstė ir aš kone pašokau nuo sofos, nuo ko pasidarė negera. Nebuvo kam pas mane lankytis, išskyrus Greisoną, turinti atvažiuoti tik dar po savaitės. Tai reiškė vieną – tai Kendelas. Ir nors situacija buvo sumauta, troškau pamatyti vyrą, bet pirmiau reikėjo apsirengti.