Sesers svajonė (BAIGTA)

EPILOGAS

Jau neprisiminiau kaip atrodo mama, kuomet jos organizme nėra nei lašo alkoholio, bet pasirodo tai įmanoma. Kartais tragiški dalykai priverčia susimąstyti ir susiimti, išgyvenau tai savo kailiu, o ji taip pat. Negalėjau atsistebėti, kokia susenusi ir paliegusi atrodo moteris, kadaise man buvusi grožio etalonu. Juodvi su Kime turėjo tiek daug panašų, bet dabar negalėjau jų įžvelgti.

-Juk dar sugrįši? – Net jos balsas neskambėjo kaip jos, tik pasirodė kažkur girdėtas.

Negalėjau pasakyti rūpi man ar ne, kad motina daugiau nebegeria ir bando susitvarkyti gyvenimą. Nelinkėjau jai blogo net po visko, kas įvyko, bet nesidžiaugiau ir dėl gerų dalykų moters gyvenime. Nebe priklausėme vienai šeimai, o su tuo gyventi aš galėjau.

-Žinoma, - patikinau nepažindama ir savo balso, per kelias dienas virtusiu tiesiog robotišku kalbėjimu. – Lankysiu tėtį ir Kimę.

-O mane? – Viltis jos akyse mane nustebino, kaip ir visi tie gražūs prisiminimai, kuriais dalinosi per Kimės laidotuves.

-Gal, - sumurmėjau žiūrėdama į seną mūsų namą, beveik atrodanti negyvenamu. – Gal ir tave.

Atokiau suspigo Artūras, jo skardus juokas visus tarsi išbudino iš stingulio, įskaitant ir mane. Susiglosčiau ir taip nepriekaištingą juodą suknelę, nusibraukiau nuo veido šviesių plaukų sruogą ir išspaudžiau šypseną, automatiškai už mane kartojančia: ačiū už palaikymą, man tai daug reiškia. Nors iš tikrųjų nereiškė nieko. Tai tebuvo žmonės ir jų tušti žodžiai. Tik vienetai suprato ką išgyvenu, tad tik jie man rūpėjo ir visi buvo šalia. Net Kendelas su Maiklu pakentė vienas kitą, nors Džo stengė palaikyti tarp vyrų atstumą, tik dėl viso pikto. Greisonas be paliovos juokino Artūrą, kad vargšas vaikas nenuobodžiautu ir nesuprastu, koks iš tikrųjų skaudus šis apsilankymas kaime. Visi jie laikėsi atstumu nuo manęs, mat suprato, kad būtent to man reikia. Tik Kendelas nesitraukė nei per žingsnį, vis laikė mane savo glėbyje ir visus prieinančius perspėdavo žvilgsniu: įskaudink ją ir tau galas. Jaučiausi dėkinga už tai, neįsivaizdavau kaip galėčiau ištverti Kimės netekimą be jų.

-Mums laikas važiuoti, - paskutinį kartą sutikau moters žvilgsnį ir net žengtelėjau artyn, kad galėčiau apkabinti.

Motina taip stipriai suspaudė mane glėbyje, kad virpėjo jos nusilpę raumenys, bet aš tik vos prisiliečiau prie jos. Nejaučiau nieko taip stovėdama, nors ši būtybė suteikė man gyvybę. Bet neketinau dėl nieko jos kaltinti, žinojau, ir pati tai daro. Kiekvienas turėjome savo demonų ir iš akių mačiau, mamos baigia nugalėti ją pačią. Padėti negalėjau, dar pati nežinojau kaip gyventi toliau. Viskas vyko taip greitai ir taip keistai, jog niekas neatrodė tikra. Tiesiog laikiausi įsitvėrusi Kendelo, kaip kokio inkaro, nes kitaip būčiau prasmegusi bedugnėje.

-Myliu tave, - sukuždėjo verksmingai į ausį.

Atsakydama tik linktelėjau ir atsitraukiau. Dar kartą žvilgtelėjau į namą ir nusisukau, daugiau neturėjau čia nieko palikus. Galutinai užverčiau šį gyvenimo lapą, gal net visą knygą ir ketinau pradėti naują. Viskas turėjo būti kitaip. Viskas yra ir bus kitaip, nes išmokau daug dalykų, daug svarbių pamokų ir neketinau nuleisti rankų. Tik ne po viso to, ką išgyvenau.

-Tija, - taip, ir Aleksas atvažiavo.

Vyro veidą bjaurojo tamsi, bjauri mėlynė, bet neklausiau nei iš ko, nei už ką ją gavo. Nebeklausiau nieko, tik kelis kartus atsargiai prigludau prie vyriškos krūtinės. Neturėjau ką pasakyti ilgamečiui draugui, mat nebenorėjau apsimetinėti, kad viskas gerai. Nuo vaikystės buvome artimi, negalėjome įsivaizduoti savo gyvenimų atskirai, bet tai nereiškė, kad pažinojome vienas kitą. Daug dalykų apie Alekso gyvenimą man liko nežinioje, kaip ir jam apie manąjį. Susitaikėme su tuo ir viskuo kitu, nes nebeturėjome iš ko rinktis. Nebyliai susitarėme, kad nejausime neapykantos, bet galbūt tai paskutinis kartas, kuomet matomės. Taip turėjo būti geriau, abiems mums.