Sesers svajonė (BAIGTA)

32.

Kendelas laukė atsakymo ir net akimis ragino kalbėti, kam man trūko minčių, kurios padrikai siautėjo galvoje. Bandžiau prisiminti bent vieną kartą, kuomet Maiklas atrodytu keistas ar bent kokia kitą smulkmeną, kas sietųsi su narkotikais. Tačiau nebuvo nieko, be alkoholio, kitų kvaišalų draugo gyvenime nemačiau.

-Tai netiesa, - galiausiai ištariau. – Nei jis, nei aš nevartojame narkotikų.

-Vadinasi, vartojate abu, - lengvai gūžtelėjo pečiais, lyg būtent to būtų tikėjęsis.

-Tu paranojikas, Kendelai, - apkaltinau pyktelėjusi. – Negali šiaip sau svaidytis tokiais bjauriais kaltinimais.

-Tai nekaltinimas, o faktas, - linktelėjo padavėjai, kuri taip tik atnešė gėrimus ir turbūt pajautusi nejaukią atmosferą prie staliuko, nieko nesakiusi iškart nuėjo. – Maiklas pats man yra sakęs, kuomet bandė pasiskolinti pinigų ant dozės.

-Nesąmonė, - papurčiau galva vis dar tuo netikėdama. – Aš žinočiau, jei jis vartotu.

-Argi? – Apsuko baltą puodelį su beveik juodu gėrimu taip, kad vyrui būtu patogu jį suimti. Mintyse šmėkštelėjo prisiminimas apie tai, jog Kendelas kairiarankis ir kilo klausimas, ar Artūras taip pat. – Tu visada atsiribodavai nuo dalykų, kurių nesupratai ar net nenorėjai suprasti.

-Tiesa, - nenoromis sutikau. – Tačiau nesu buka.

Kendelas jau žiojosi atsikirsti, netgi nutuokiau kokie žodžiai bus ištarti, dėl ko iškart atsistojau. Pirmą kartą vyro atvirumas mane žeidė, o mano vis svyruojančiam pasitikėjimui savimi to nereikėjo. Ilgai tylėjau, kol kiti bjauriais žodžiais peikė mane ir mano gyvenimą. Išvykau iš namų, kad ne šiaip nuo to pabėgčiau, o iškilčiau aukščiau apkalbų ir įžeidinėjimų. Todėl netgi šis vyras neturėjo teisės manęs smerkti, nes toli gražu ir pats niekada nebuvo tobulas.

-Paskambink, kai būsi pasiruošęs kalbėtis, - pratariau paskubomis rausdamasi rankinėje ir suradusi kelis dolerius, palikau juos ant stalo prispaudus tarp arbatos puodelio ir lėkštutės.

Vengdama kritiško vyro žvilgsnio bylojimo apie netikėjimą, kad tikrai išeisiu, išdidžiai iškėliau smakrą ir lėtai išžingsniavau iš lauko kavinukės, nuo pėsčiųjų gatvės atskirtos medine, gėlėmis papuošta tvorele. Mielai būčiau paskubėjusi, gal net tiesiog nubėgusi, deja, aukštakulniai stipriai varžė mano judėjimo laisvę. Iš vienos pusės to nekenčiau, kitos – netgi mėgavausi. Mat nors ir negalėjau pabėgti, užtat atrodžiau ori ir išdidi, kokia toli gražu nesijaučiau. Vos laikiausi nepravirkusi, o juk pažadėjau sau – neleisiu Kendelui padaryti man tokios įtakos. Bet, kaip ir seniau, nemokėjau jam paprieštarauti.

-Per tave likau be kavos, - šalia kone išdygo mano minčių objektas, nors negirdėjau kaip jis artinasi.

-Maniau tai daro tik paaugliai, - pratariau sukdama veidą, kad nepastebėta nuo skruosto galėčiau nusibraukti išsprūdusią ašarą. – Turiu omenyje, ganėtinai vaikiška vytis merginą, kuri nenori su tavimi kalbėtis.

-Manai tai darau dėl tavęs? – Susigrūdo rankas į kelnių kišenes, kas sukėlė man šypseną. – Kas?

-Vis dar tai darai, - mano šypseną tik praplatėjo.

-Ką? – Neiškart suprato, mat niekada to nepripažino.

-Susigrūdi rankas į kišenes kai tenka kam nors nusileisti, - gūžtelėjau pečiais, šis dalykas man tapo akivaizdus po pirmos savaitės bendravimo.

-Netiesa, - iškart ištraukė rankas ir paliko karoti prie šonų, bet po kelių sekundžių sunėrė jas ant krūtinės. – Netiesa, - pakartojo kiek suirzęs, bet galiausiai ir vėl vyro rankos atsidūrė kišenėse. – Gerai, gal ir tiesa.