Sesers svajonė (BAIGTA)

26.

Nuo mažens maniau, kad esu prastesnė už kitus ir ypatingai dėmesio pavydėjau savo jaunesniajai sesutei. O tam tikru laikotarpiu buvau netgi pasiryžusi kraštutinumams, jog bent trumpam būčiau visų dėmesio centre, matoma ir stebima. Galiausiai nebesirūpinau, jų kalbos apie mane teigiamos ar ne. Būtent dėl to prasidėjo ir nesutarimai su tėvais, kuomet buvau gal dvylikos ar trylikos. Man nepatiko jų nuolaidžiavimas Kimei ir vis bandymas suvaržyti mano elgesį. Tuomet dar nedariau nieko netinkamo: kartais grįždavau vėluodama namo, mat su kitais vaikais klaidžiodavome po miškus, kartais užsibūdavome iki vėlumos prie upės. Dažniausia nekrėsdavome nieko blogo, tik vieną – kitą šunybę padarydavome miestelėnams. Niekada niekam blogo nelinkėjau ir nesiekiau įskaudinti, tačiau buvau smerkiama kaip po sunkių nusikaltimų. Ir tai nebuvo tik tėvai su savo priekaištais. Nuo mažumės sulaukdavau keistų aplinkinių žvilgsnių, tarsi jau būčiau gimusi su nuodėmės ženklu sau ant kaktos. Kartais net sėdėdavau valandų valandas prie veidrodžio ir bandydavau suprasti, kas su manimi.

-Ir kodėl man atrodo, kad ta prakeikta nuotrauka čia kažkuo dėta? – Paklausiau savęs atsisėsdama ant rasa nusėtos žolės. – Kažkokia kvaila nuojauta.

Atsakymo nesulaukiau. Būčiau tik dar labiau dėl savęs sunerimus, jei kas būtų atsakę, nes kapinėse buvau vienintelė gyva būtybė. O prie prakeikto kvailumo nenorėjau prirašyti ir šizofrenijos. Tačiau nemaniau, kad dėl to nustebčiau. Paskutiniu metu viskas griuvo ir nyko tiesiog akyse, tad kodėl negalėjau prarasti ir paskutinio gero dalyko – savo sveikatos.

-Ak, tėti, - suvaitojau žvelgdama į paminklą su juo vardu, - kodėl viskas taip sudėtinga?

Turėjau tiek neatsakytų klausimų, kad ir, pavyzdžiui, kas sumokėjo už šį dailų akmenį su aukso spalvos raidėmis. Prieš dvi savaites jo dar nebuvo, tik medinis kryžius su juodai užrašyta informacija. Tačiau neturėjau ko paklausti, o ir pabandžius – atsakymų vis tiek nesulaukčiau. Greisonas akivaizdžiai slėpė informaciją ir tai pripažino, kaip ir Maiklas su Džo. Su motina vargintis net neapsimokėjo, Alekso ir Kimės nebuvo, tad teliko vienas žmogus.

-Ir ji man nieko nepasakys, - užsidengusi delnais veidą kalbėjau sau, nors bandžiau įtikinti save, kad ir tėvas girdi šiuos žodžius. Bet, nors Dievu tikėjau, nemaniau, kad po mirties siela patenka kur nors kitur. Išvis, atrodė kvaila, kad kažkokia esybė dar gali egzistuoti po mirties. – Ką daryti? Ką daryti? Ką daryti?

Mano klausimai liko neišgirsti ir neatsakyti, nes tiesa buvo ta, kad viską sugalvoti ir nuspręsti turėjau pati. Su niekuo negalėjau pasitarti ar paprašyti patarimo, nes Aleksas taip manęs nekentė, kad net pakeitė numerį. Mat būtent į jį kreipdavausi akimirkomis, kuomet mano smegenys nustodavo funkcionuoti, o į kūną, tarsi koks bjaurus šaltukas, imdavo skverbtis panika. Taip nutikdavo retai, tačiau vis tiek kartais palūždavau. Negalėjau visuomet ir visko valdyti, ko tyliai nekenčiau. Tačiau ilgametis draugas mokėjo mane nuraminti ir nukreipti tinkama linkme, jei ne visada ir pats tai suvokdavo. Buvome gera komanda ir per kvailą galvą viską sugadinau.

-Jei tai nesiliaus, - atsidusau žiūrėdama į kapą, - pradėsiu elgtis kaip mama: gersiu su Tomu. Ji juk atrodė laiminga.

Bandžiau įsivaizduoti, ką pasakytu tėvas. Ar jis nusijuoktu ir lieptu netaukšti nesąmonių, o galbūt sunerimtu ir pasakytu ką nors paguodžiančio ar pamokančio. Tačiau per kelias sekundes šios mintys nublanko, nes netikėtai mane aplankė kone nušvitimas. Atsakymas visą laiką buvo man panosėje ir tikrai ne alkoholis, nors savyje ir turėjo daug laipsnių. Tomas. Senas girtuoklis Tomas, kuri prisiminiau kaip savo kaimyną nuo pirmųjų dienų. Šis vyras visada gyveno savo treileryje ir net trumpam nebuvo palikęs miestelio. Tad atrodė logiška, kad ką nors tikrai turi žinoti. Detalių girtuoklis man atskleisti negalėjo, bet jaučiausi įsitikinusi – įstengs papasakoti man viską, ką atsimena stebėdamas kaimynus iš šalies. Juk neįmanoma tiek metų gyventi kone šalia ir nieko nepastebėti. Tuo labiau, jei vyko kas nors negražaus, apie ką perspėjo mano nuojauta.