12.

209 19 3
                                    

Rytas išaušo šokiruojančiai greitai ir gąsdinančiai tylus. Plačiai atmerkusi akis spoksojau į savo kambario lūpas, tik po kurio laiko supratau, jog laukiu... Laukiu kol pabus Kimė ir imsis rytinių balso pratimų, kurie dažnai mane velniškai erzino. Aš to vis laukiau ir laukiau, mintyse sau kartojau: jau tuoj, pamatysi, ji pabus ir ims dainuoti. Tačiau taip nieko ir nenutiko, o įsitempusi šlapimo pūslė privertė mane išlipti iš lovos ir nuskubėti į vonios kambariuką. Sėdėdama ant nedidelio klozeto žvelgiau priešais save ir nesupratau kas negerai. Žiūrėjau į tamsų vinį, kyšanti iš sienos, ir suvokiau, jog ten kažko trūksta, bet ko – negalėjau prisiminti. Tas jausmas neapleido manęs visą dieną, kad ir ko ėmiausi. Virtuvėje kažko ieškojau, bet neradau ir nežinojau ko. Tas pats nutiko netgi maudant Aviną, kuris baikščiai dairėsi aplinkui, galbūt matė tai, ko nemačiau aš.

-Sintija, - pirmą kartą iš savo kambario išėjo mama, kuomet aš jau vakarieniavau prie apvalaus stalo.

-Padariau ir tau, - parodžiau į keptuvę su dar karštomis keptomis bulvėmis.

-Gerai, tuoj įsidėsiu, - tačiau sau prieštaraudama tiesiog atsisėdo prie stalo, priešais mane ir vis nenuleido papilkėjusių akių žvilgsnio.

-Kas ne taip? – Pasidomėjau, nors man atsakymas visai nerūpėjo ir mielai nebūčiau jo girdėjusi.

-Man jų jau trūksta, - graudžiai numykė.

-Žinau, - burbtelėjau.

-Viskas ne taip pat, kai likome tik mudvi, - toliau liūdnai suokė spoksodama į savo pirštus, sunertus ant stalo.

-Mhm... – Apsimečiau pritarianti, kas ir buvo tiesa, tiesiog ne tokia veidmainiška kaip motinos.

-Nežinau kaip reikės dabar gyventi, - ėmė braukti ašara, bet tai manęs neapgavo. – Kaip mes be jų dabar.

-Mama, - neiškentus tariau, aiškiai per garsiai ir grubiai, bet neįstengiau nuryti šio kartėlio, - tu net nepastebėjai jų. Kime rūpinaisi tik paviršutiniškai, o tėvas seniai tau tapo nematomas.

-Tai netiesa, - puolė prieštarauti išvertusi akis. Atrodė nuoširdžiai įsižeidusi, bet ji vis dar turėjo savo alkoholį, o aš likau tuščiomis rankomis.

-Tiesa ta, kad tu nusitašysi ir tau vėl nerūpės, - griežtai, bet atvirai kalbėjau. – O aš ir toliau liksiu įstrigusi su tavimi, nes neturiu kur daugiau dėtis.

Iš melsvų moters akių pasipylė ašaros, tokios didelės ir bjaurios, jog teko nusukti žvilgsnį. Rausvos jos lūpos virpėjo, o strazdanos išsiryškino nesveikai išblyškusioje odoje. Mama atrodė ligotai, bet negalėjai žinoti ar tai rimta, ar tik alkoholio paliktas šlykštus poveikis kūnui. Galėjo būti abu, bet ne man tokius dalykus suprasti.

-Nebijok, - tyliai, vos girdimai prakalbo. – Greit ir aš numirsiu. Tuomet galėsi džiaugtis gyvenimu.

-Ne tai...
-Gal tau netgi pasiseks ir tereiks laukti kelias dienas, - virpančiu balsu kalbėjo. – Gal jau rytoj rasi mane negyva. Tada galėsi švęsti.

-Mama...

Bet ji manęs jau nesiklausė. Atbula ranka braukdama sau nuo veido ašaras, skubiai atsistojo nuo kėdės ir išėjo iš virtuvės. Įsitempusi laukiau jos kambario durų trinktelėjo, bet po kelių minučių jo taip ir nesulaukus išėjau pažiūrėti. Patikrinau jos kambariuką, pro tėvo lovą eidama užsimerkus, bet mamos neradau. Jos nebuvo ir vonios kambaryje bei jokioje kitoje namo kertelėje. Tik prie galinių durų sėdėjo Avinas ir keistu žvilgsniu žvelgė į pamiškę, o tuomet pasisuko į mane ir galėjau prisiekti, mačiau kaltinimą šuniškuose akyse.

Pasirinkau neiti ieškoti mamos. Nusprendžiau, jog jai reikia laiko ir galbūt kompanijos išgerti, kartais taip darydavo ir dažniausiai rasdavau moterį nagrinėjant gyvenimo prasmę su Tomu. Deja, šis kartas nebuvo toks pats. Vakare, kuomet naktis jau beveik buvo spėjusi pasiglemžti dieną, o kelyje be žibintuvėlio nieko negalėjai matyti, užrakinau namų duris. To jau seniai neteko daryti. Ir išėjau ieškoti savo paskutinės šeimos trupinių, nes negalėjau ramiai miegoti namie likus viena. Pirmiausia aplankiau mūsų vieninį girtuoklį, kuris ramiai parpė sukniubęs prie savo vagonėlio durų. Neradau savo šviesiaplaukės, sutrikusios mamos ir prie nedidelės parduotuvėlės, kur vienintelėje vietoje galėjo į skolą gauti išgerti. Apėjau dar kelias vietas, žmonių vadinamas landynėmis, bet visur sulaukiau kreivų žvilgsnių, nes jie nepažinojo nei manęs, nei jos, nei greičiausiai ir savo vaikų nebebūtu pažinę.

Sesers svajonė (BAIGTA)Where stories live. Discover now