Sesers svajonė (BAIGTA)

9.

Jie davė man tik kelias akimirkas, kurių nepakako net suvokti kas vyksta. Norėjau tiek daug dar jam pasakyti, tiek visko paklausti ir patirti. Troškau naktimis drauge daryti sumuštinius ir tyloje juos valgyti prie apvalaus stalo, užsigeriant neskania mėtų arbata. Nebūčiau pykus ir už lengvus smūgius šaukšteliu per pirštus, kai ką nors padarau ne taip. Norėjau turėti tėvą, nes tik po naktinio susitikimo gavau vilties, jog galbūt dar galiu jį susigrąžinti.

-Mes turime jį išsivežti, – tai sakė moteris su raudona apranga, kuri bjauriai rėžė akį.

-Prasmek skradžiai, - atšoviau glostydama tėvo veidą. Neprisiminiau savęs kada nors tai darančia ir nustebau, kokia iš tikrųjų švelni, dar šilta jo oda. Aš jį apiprausdavau, nors tai buvo vienintelis dalykas, kuri dažnai darydavo mama, ir visada nuskusdavau.

-Mes turime jį...

-Kas nutiko? – Nutraukiau moters kalbą. – Kodėl jis kruvinas? Kas jam tai padarė?

-Jis pats, - kiek patylėjus atsakė. – Radome jį virtuvėje, peilis styrojo iš...

-Jai nereikia to žinoti! – Likau nustebinta aukšto Greisono balso. Tikrai maniau, kad vyras patrauks savais keliais, nes niekada nesivėlė į kitų problemas. – Dėl Dievo meilės, ji jo dukra, kaip daktarė turėtumėt tai žinoti.

-Jis sakė, kad tik mirtis jam gali padėti, - išdaviau paslaptį.

-Eik vidun, - paragino net nesiklausydamas ką sakau. – Sintija, eik namo.

-Neleisk jiems jo išvežti, - įsikabinau vaikino marškinėlių, kol jis laikė mane atokiau nuo neštuvų. Tuo pasinaudoję nepažįstamieji užsegė maišą ir įstūmė neštuvus į greitosios pagalbos autobusiuka, kuriame padėti tėčiui nebegalėjo. – Prašau, - maldavau priešindamasi, - neleisk jiems jo atimti iš manęs. Prašau, nereikia.

-Jau viskas, - stūmė mane prie namo, - jau viskas, - vis kartojo, lyg tai iš tikrųjų turėjo man padėti pasijusti geriau.

-Ne, - ėmiau stipriau muistytis, - ne, dar ne.

-Sintija, - stipriai suėmė mano pečius, taip priversdamas žiūrėti į tamsų savo veidą. – Jau viskas, eik namo.

-Sintija, - į mane kreipėsi ir motina, sunkiai kildama nuo žemės.

Greisonas, lyg gavęs komandą, atsitraukė ir lėtai paniręs į tamsą dingo. Šis vyras netuščiažodžiavo, nors niekada iš tikrųjų nieko prasmingo taip pat nepasakydavo. Tačiau jam puikiai tai sekėsi, iš visų, kurie nemokėjo nieko pasakyti, Greisonas nepasakydavo daugiausiai.

-Tu turėjai jį prižiūrėti, - pasisukau į motiną. – Nejau buvo taip sunku padaryti šį vienintelį dalyką?

-Aš...

-Nejau buvo taip sunku prižiūrėti, kad jam viskas būtu gerai? – Beviltiškai šaukiau ant jos, jau buvau pamiršus koks tai jausmas. – Manęs nebuvo tik kelias valandas. Nebuvau namie tik kelias sumautas valandas. Nejau negalėjai jo...

-Tija, - įsiterpė Aleksas.

-Išnyk! – Atšoviau. – Tu nesi šeimos narys. Išvis neturi šeimos, tad dink man iš akių. O tu, - vėl pasisukau į motiną. – Turėjai tik vieną darbą, bet ir jame susimovei.

-Tija! – Nesiteikė reaguoti į mano pastabą Aleksas. – Dabar ne metas pratrūkti. Jai irgi sunku.
-Sunku? – Sušvokščiau negalėdama tuo patikėti. – Juk dar vakar sakei, kad turėčiau juos palikti. Tikinai, kad ji, - pasišlykštėjus parodžiau į savo motiną, - ir Kimė mane išnaudoja. Sakei, kad turėčiau leisti jiems prasmegti skradžiai.

Žinojau, jog per daug dramatiškai perteikiu vyro žodžius, bet nebegalėjau to laikyti savyje. Kažkoks gumulas kaupėsi mano gerklėje ir trukdė kvėpuoti. Atrodė, krūtinėje kaupiasi oras ir tuoj susprogsiu, aplinkui išsitaškydama ir iš manęs liks tik rausva, šlykšti masė. Privalėjau visą tai išlieti, nebegalėjau daugiau to gerti į save kaip sumauta kempinė.