Sesers svajonė (BAIGTA)

7.

Žingsniavome neapšviestu miško takeliu, kelią pasišviesdami tik nedideliais prožektoriais, paimtais iš Greisono namų. Vyras iš visų plaučių traukė man negirdėta, lyg ir rusiška, dainą, bet tai nekėlė man šypsenos, kaip ir kiti jo bandymai mane prajuokinti.

-Iš kur žinai šią dainą? – Susidomėjau.

-Internetas visagalis, - prislopinęs balsą ištarė, tuo pačiu laikydamas žibintuvėlį nukreipta į savo veidą.

-Tu nenormalus, - burbtelėjau kiek pyktelėjus.

Pykau tikrai ne ant Greisono, nors tikrai turėjau už ką niekinti šį vyruką. Siutau pati ant savęs, už visas tas kvailas klaidas, kurių tiesiog nesilioviau dariusi. Vos atrodydavo, kad jau susiėmiau ir toliau gyvensiu gerai, vėl ką nors pridirbdavau ir, žinoma, ką nors įskaudindavau. Rodėsi, tai vienintelis mano talentas, tik toli gražu negalėjau to pavadinti padoriu gebėjimu.

-Aš nenormalus? – Šūktelėjo. – Tu gyveni kaip akmens amžiuje. Jaučiu, net drabužius rankomis skalbi.

Atsakymą nutylėjau, nes nenorėjau pripažinti, jog Greisonas visiškai teisus. Seniau turėjome nemažai daiktų ir gyvenome geriau, bet po tėvo nelaimės viskas kardinaliai pasikeitė. Įvairūs vaistai kainuoja daug, todėl pardavėme televizorių, skalbimo mašiną, visą turimą auksą, net senutį kompiuterį, kuris vos vos dirbo ir tai springdamas savo dulkėmis. Į pinigus iškeitėme viską, ką galėjome. Liko tik namas, kuris neprižiūrimas per kelis metus neteko savo simpatiškos išvaizdos ir supanašėjo su landyne. Kartais pagalvodavau, kad net Tomas gyvena geriau, o juk senas alkoholikas teturėjo ne pačio geriausio stovio treilerį. Tačiau dienomis, kai išsiblaivydavo, susitvarkydavo ir klausydamas radijo išėjęs į lauką kažką meistravo. Vėjyje plėvesuodavo gėlėtos, nedidelės užuolaidos pro pradaryta langelį, kvepėdavo maistu, o aplink lankstydavo susirinkę aplinkiniai šunys, nes net ir juos vyras šerdavo. Tomas beveik nieko neturėjo, bet kažkaip atrodė laimingesnis nei visi miestelio gyventojai kartu sudėjus. Norom nenoromis to pavydėjau, bet vis dar neplanavau pradėti gerti, tiesiog nemėgau alkoholio ir jo šalutinių poveikių.

-Tu...

-Taip, taip, - nuraukė man vos pradėjus. – Tėtis serga, reikia pinigų. Daug kartų girdėjau ir nei karto tuo nepatikėjau.

-Kaip gali netikėti tokiu dalyku? – Priblokšta sustojau.

-Aš tikiu, kad jums sunku, - taip pat sustojo ir atsisuko. – Bet vis tiek gali kažką padaryti, tereikia noro.

-Ne taip viskas paprasta, - numykiau nuleisdama galvą. Žibintuvėliu šviečiau į savo nešvarius batus, žvelgiau į juos taip, lyg rudi bateliai būtų kalti dėl visų blogybių mano pasaulyje.

-Nejau taip sunku paprašyti Alekso, kad tave iš čia išvežtu? – Ėmė savo žibintuvėliu šviesti man į veidą, dėl ko negalėjau pakelti galvos, nes spigino į akis. – Ar ir su juo susipykai?

-Ką tu supranti, - burbtelėjau pasisukdama eiti. – Nematai nieko toliau skylučių.

-Žiūrėk kas prakalbo, - prunkštelėjo mane pasivijęs. – O gal jau pamiršai?

-Aš niekada nesidomėjau merginomis, - atšoviau negalvodama.

Man patiko, kad šalia Greisono manyje išryškėdavo blogiausios savybės ir nekilo noras to slėpti. Su juo buvau kandi, linkus ginčytis, gal net šiek tiek žaisminga. Nesupratau kodėl taip mane veikė šis vyras, tačiau seniau tai buvo visai smagu. Kartais pagalvodavau apie laiką, kuomet nereikėjo prižiūrėti tėvų, o jiedu stebėdavo mudvi su Kime. Tuomet galėjau būti vaiku ir tuo mėgautis, nors visų pamirštame miestelyje veiklos visada trūko. Būtent dėl to dažniausiai laiką ir leisdavau su Aleksu, o kai nebuvo jo – su Greisonu, nors vėliau mano gyvenime atsirado ir Kendelas. Apie jį iki šiol dar negalėjau ramiai galvoti. O mano amžiaus merginų aplinkui nebuvo, visos gimė arba keliais metais vėliau, arba ankščiau, tad bendrų temų pokalbiams nerasdavome.