Sesers svajonė (BAIGTA)

14.

Keikdama save baisiausiais žodžiais bandžiau iš savo kaltūno, buvusio kadaise plaukais, kažką išgauti, kol galiausiai likau su šukuosena, kuria ironiškai pavadinau princesės karūna. Jau kurį laiką bandžiau sutvarkyti šią baisybę, kuri nepasidavė net karštam vandeniui. Todėl užsitraukiau ant galvos megztą, pilkos spalvos kepurę. Tai kaitino ir taip plyštančią galvą, bet nesinorėjo dar labiau gąsdinti žmonių, mat žinojau šį darbą atliks juodi ratilai aplink akis. Jei jie būtu buvę dar truputi tamsesni galbūt meškėnai būtu priėmę mane net į savo būrį.

-Mama? – Tyliai pratariau įžengus į mamos kambariuką, tačiau radau tuščią lovą, tokie buvo ir visi kiti kambariai. Tačiau į tai šį kartą reagavau jau kur kas lengviau, nes po praėjusios dienos supratau, kad moteriai tereikia laisvės ir alkoholio. O nesimaišyti jai po kojomis man atrodė tinkamas variantas.

Tuo tarpu, kol mama savaip malšino skausmą, asmeninį būdą pabandžiau surasti ir aš. Bet visi darbai jau buvo nudirbti, Avinas vis dar nesirodė mano akiratyje, o daugiau veiklos rytais neturėjau, jau seniai nieko kito ir nedariau. Tekus improvizuoti visai pasimečiau ir tuščiai spoksodama priešais save, sėdėjau ant nedidelės, senos verandos laiptelių. Žinojau, kad šiandien turi ateiti Greisonas, buvau pasiryžusi visą tą laiką taip ir išlaukti, kaip kone kiekvieną vakarą laukdavau Alekso. Po dienos darbais buvo gera pasimėgauti vėsu vejeliu, kuris kedeno mano ploną apdarą. Dažnai tiesiog sėdėdavau ant laiptelių ar gulėdavau žolėje, o išgirdus seno automobilio variklio gausmą iš toli, plačiai išsišiepdavau, bet vos vyras pasirodydavo – apsimesdavau nieko nepastebėjusi. Tokį vaikišką žaidimą žaidėme jau seniai ir nors žinojau, kad ilgametis draugas jau metų metus nėra tas geraširdis, malonus berniukas, kuri pažinau, dievinau jį nemažiau. Man nerūpėjo su kuo į muštynes Aleksas įsivėlė, kieno merginą bandė pavilioti ar iš ko nušvilpė nemenką sumą pinigų. Vyras sukosi kaip galėjo, mat mūsų kaime, oficialiai vadinamu miesteliu, darbų trūko net stipruoliams, o mano draugas tuo nepasižymėjo. Negalėjau jo vadinti silpno, nes toks tikrai nebuvo, tačiau titano jėgos taip pat neturėjo. O giliai krūtinėje saugojo ir dar sveiką, gyvenimo nesugadinta širdį, iki kurios „prisirausti" įstengdavau tik aš. Bent jau Aleksas pats man taip sakė, bet kas galėjo žinoti, galbūt ir melavo.

Po kiek laiko, jau pavargusi net nuo savo minčių, nusprendžiau vis dėlto kažko imtis. Nenorėjau ir negalėjau ramiai sėdėti ir postringauti mintyse apie gyvenimą. Nenorėdama eiti iš namų užlipau į sesers kambarį, toki tuščia ir nyku, kokio dar niekuomet nemačiau. Patalpa buvo kiek didesnė už mano miegamąjį, lova platesnė ir patogesnė, sienos gražesnės, bet kažkokios svetimos be galimybės įžymybių plakatų, net ir juos Kimė pasiėmė su savimi. Sesuo neturėjo daug daiktų, nei viena neturėjome, bet nustebau neradusi beveik nieko. Šiukšlių dėžėj gulėjo keli buteliukai sudžiuvusio nagų lako, ant lovos seni, suplyšę pliušiniai žaislai, taip niekad nesupratau kodėl Kimė jų neatsikrato. Rašomojo stalo stalčiuose radau lapų su knygų citatomis, keliomis nematytomis dainomis, bet dauguma tiesiog tuščiu. Būtent tokios tuštumos troškau ir aš, kai pačioje pradžioje viskas dar atrodė netikra ir neįmanoma. Tuomet jaučiausi tuščia, be menkiausių emocijų ir jausmų, bet išvykus Kimei su Aleksu ertmė užsipildė skausmu, pagieža ir baime, jau niekada nebūti mylimai. Nežinau kaip su tuo susigyventi, kur išbarstyti savo kančią.

-Man neduoda į skolą, - krūptelėjau akimirkai sustojus širdžiai, kuomet netikėtai tarpduryje prakalbo mama.

Negirdėjau kaip ji ateina, tad nežinojau ir kiek laiko buvau stebima, dėl ko pasijutau stebėtinai nejaukiai.

-Neduoda ko? – Sutrikusi ne iškart supratau.

-Alaus, - atsakė.

Paprastai šviesiaplaukės moters balsas skambėdavo liūdnai, prašomai, nes bandydavo sukelti man gailestį, įrodyti, jog serga ir būsiu nuostabi, jei padėsiu. Šį kartą mama kalbėjo rimtai, gal netgi kiek atžariai, lyg jau nebebūtume šeima. Nors tokia ir nebesinorėjo mūsų pavadinti, nes per kelias dienas liko tik puse to, ką drįsau vadinti šeima.