Sesers svajonė (BAIGTA)

6.

Eilinį kartą rytas prasidėjo per daug anksti, tuo labiau po praeitos nakties. Mano galva neišnešė, kaip Kimė įstengia taip anksti atsikelti, kai puse nakties praleidžia velniai žino kur. Tačiau galėjau suprasti ir jos entuziazmą, juk šį vakarą jos laukė dar vienas koncertas miestelyje, iki kurio mus turėjo nuvežti Aleksas. Net neįsivaizdavau kaip reikės pažvelgti vyrui į akis, bet vyliausi, jog galėsime elgtis taip, jog nieko ir nebūtu įvykę. Man šis dalykas visuomet sekėsi gana gerai, tad nekantravau pademonstruoti savo apsimetėlės talentą.

-Labas rytas, - linksmai pasisveikinau su mama, kuri jau sėdėjo virtuvėje.

-Padaryk man kavos, - irzliai sukomandavo.

Mačiau kaip dreba moters rankos, o akys baikščiai laksto po nedidelę patalpą lyg ieškodamos išsigelbėjimo, bet niekas negalėjo jos išgelbėti, niekas negalėjo išvaduoti. Tik alkoholis įstengė kuriam laikui nutildyti vidinius demonus. Deja, ir aš negalėjau padėti, todėl ant apvalaus stalo pastačiusi puodelį kavos, pasišalinau. Turėjau atlikti daug darbų, kad net stebėjausi, iš kur jų tiek kiekvieną dieną. Dauguma jų kartojosi, nes gyvenome sename name, kur nuvalius dulkes po dviejų valandų jų ir vėl atsirasdavo, kartais netgi dvigubai. Mūsų dičkis auksaspalvio retriverio mišrūnas Avinas taip pat lakstė po laukus, tad dažnai atrodė lyg purvo gumulas. Man tekdavo kas antrą – trečią dieną maudyti šį arklį, jį šerti ir šukuoti, nors pastarojo daryti ir nereikėjo, tiesiog tuo mėgavausi. Tik šuo su manimi elgėsi taip, lyg tai aš būčiau pasaulio centras. Visada džiaugdavosi mane matydamas, net jei būdavome išsiskyrę vos kelias minutes, besąlygiškai mylėjo ir savaip rūpinosi. Mat kartais atnešdavo negyvų gyvūnų. Galbūt tikėjosi, jog juos suvalgysiu, o gal tik pasaugosiu, kol išalks jis pats.

Prieš imdamasi sunkiųjų darbų užsukau į mažytį tėvo kambariuką, kuris kažkada buvo vienas didelis, tačiau jau senokai mama sumokėjo kažkokiems vyrams ir šie pastatė plonytę sieną pačiame viduryje. Taip motinai atiteko tamsioji, tačiau privati dalis. Iš pradžių buvo liūdna, kad tėvai nebesidalina viena lova, bet laikui einant pripratau ir aš, ir jie. Atrodė, kitaip būti ir nebegali.

-Labas, tėte, - atsargiai pasisveikinau.

Nežinojau ko tikėtis, bet vyliausi, jog naktinis mūsų susitikimas virtuvėje turės kažkokias pasekmes. Bet, kaip ir visada, vyras gulėjo nejudėdamas ir tylėdamas stebėjo apniukusį dangų, pranašaujanti lietų.

-Gal ko nors norėtum? – Nekaltai pasiteiravau bergždžiai bandydama prakalbinti vyrą, nakti vėl buvusiu mano tėvu. Deja, ši jo pusė vėl išnyko, gal niekada ir nesugrįžo, o mūsų susitikimas tebuvo naivus, vaikiškas sapnas. – Šiandien Kimei koncertas, - pabandžiau kitokią taktiką. – Didžiausias, koki tik yra surengus. Sakė, turi pasirodyti apie tris šimtus žmonių.

Laukiau šio vakaro, tik tokiais atvejais ištrūkdavau iš namų ir galėdavau atsipalaiduoti. Kimės muzika, nors ir ne mano skonio, priversdavo nurimti mintis ir širdį. Užteko tik pamatyti kokia sesuo laiminga ant scenos ir visi mano sunkumai įgaudavo prasmę. Niekas neatrodė nereikalinga ar perdėta, kaip sakė Aleksas. Tokiomis akimirkomis jaučiausi svarbi. O kai ji parbėgdavo į užkulisius, visa spirgėdama iš beribės ekstazės, ir spausdama mane glėbyje klausdavo, ar mačiau kaip jie jai plovo, atrodė savo gyvenime padariau jau viską. Kvėpavau ir vis stengiausi tik dėl savo spinduliuko, dėl jos vaikiško naivumo ir nekaltumo. Gal mergina ne visada mokėjo išsireikšti, dažnai atrodė kaprizinga ir pikta, tačiau niekas negalėjo jos dėl to kaltinti. Aš lepinau savo sesutę, bet pilnai turėjau tam teisę. Tuo labiau, kad niekas niekada nelepino manęs.

-Na gerai, - sutikau su neištartu faktu. – Einu maudyti Avino. Prisiekiu Dievu, mačiau jo kailyje negyvą padarą. Na, tikiuosi, jog jis negyvas.