Sesers svajonė (BAIGTA)

42.

Pabudau nuoga ir laiminga, ko seniai neteko patirti, susisukusi juodai apvilktoje antklodėje. Kendelo šalia neberadau, bet elektroninis laikrodis prie lovos nekėlė klausimų kodėl. Vyras jau kelios valandos kaip turėjo būti darbe, beje, aš taip pat. Prižadėjau sau vėliau paskambinti šefams ir pasakyti, kad susirgau ar numiriau, jų nuomonė man vis tiek nelabai berūpėjo. Galvoje sukosi tik Kendelas, jo kūnas ir artumas. Nors pats prieš gulant į lovą perspėjo, kad nebus jokio sekso, nesugebėjo nulaikyti rankų. Nepraėjo nei penkiolika minučių, o mudu puolėm vienas kitam į glėbį it išbadėjęs žvėrys. Akimirkai tikrai dingtelėjo mintis, kad būsiu suvalgyta, pačia geriausia šių žodžių prasme.

Išsiritau iš lovos vien dėl Artūro, na, ir Čelsės minos, kuomet išvys mane išeinant iš Kendelo miegamojo. Nemėgau tos moters ir visai nesvarbu, kokia gera ji buvo. Nenorėjau leisti auklei būti svarbesnei mano sūnui ir jo tėvui už mane. Galėjau dėl to kaltinti pavydą. Tad jau ruošiausi apsirengti savo drabužiais ir keliausi pas Artūrą, o vėliau į dušą, bet mane sudomino tamsios stumdomos durys iš matinio stiklo. Visi baldai vyro miegamame buvo juodi, balti arba tamsiai rudi, net gėlės paveiksluose ant sienos. Čia kvepėjo skoninga prabanga, bet taip pat dvelkė šaltumu. Smalsiai pastūmusi duris išvydau dailiai sukabintus vyriškus drabužius, pakišusius man idėją. Vietoje savo rūbų, iš kurių pasilikau tik apatinius, apsirengiau Kendelo marškinius ir išėjau į svetainę. Jaučiausi savimi patenkinta ir nekantravau išvysti Čelsės miną, bet nei jos, nei Artūro neradau. Vietoje to ant sofos, po savimi pasikišusi kojas, sėdėjo Kimė ir spoksojo į šaltą židinį. Rankose sesuo laikė baltą puodelį, iš kurio kilo blankūs garų kamuoliukai. Atrodė, aplinkui ją nieko nevyksta, tarsi mergina net nebūtų savo kūne, o klaidžiotu kažkur už milijono mylių. Net nedrįsau pajudėti ar išleisti bent menkiausią garselį, bijojau, kad vaizdinys tiesiog išsisklaidys, kaip koks miražas.

-Tija, - nusišypsojo išvydusi mane tik po kelių kankinančių minučių. – Atrodai... Vau. Sulieknėjai?

-Kime? – Išspaudžiau pro ašaras. – Kaip.. Ką...

-Kendelas, - truktelėjo pečiais supratusi neišsakytą mano klausimą. – Jis jau kelis kartus pas mane buvo, tik aš atsisakydavau eiti su juo. Tad šiandien jis tiesiog įgrūdo mane į automobilį ir atvežė čia.

-Tai... Norėčiau pasakyti, kad tai nepanašu į jį, bet...

-Judu tinkat vienas kitam, - kalbėdama paplekšnojo per vietą šalia savęs. – Tik stebiuosi kaip nenudedat vienas kito.

-Tarp mūsų nieko nevyksta, - trypčiojau vietoje delsdama.

Tai tikrai buvo Kimė, tačiau neatrodė panaši į save. Gražūs, šviesūs plaukai dabar vos siekė pečius ir atrodė nušiurę, oda - nesveikai gelsva, o akys - pasruvusios krauju. Taip atrodydavo ir mūsų motina paskutiniu metu: išsekusi ir praradusi paskutinę viltį. Net drebulys atrodė taip pat.

-Tu pusnuogė ir su jo marškiniais, Tija, - suktai, savimi patenkintai nusišypsojo. – Seksas irgi skaitosi veikla. Dar ir kokia.

-Ką tu supranti, - nuleidus žvilgsnį burbtelėjau. – Taip nutiko tik šiąnakt. Aš čia dėl sūnaus.

-Tiesa, Artūras, - palingavo galvą ant stalo statydama savo puoduką. – Kendelas trumpai apie tai papasakojo. Gaila, neturėjau progos jo pamatyti.

-Jis nuostabus, - kvailai išsišiepiau, kaip visada kalbant ar galvojant apie sūnų. – Štai, - čiupus nuo židinio berniuko nuotrauką, kone užgriuvau ant sesers ir įbrukau jai į rankas rėmelį. – Jo plaukai visai kaip tavo.

-Tai gal jis mano vaikas? – Nusijuokė. – Bet tau tai tinka, - staiga surimtėjo žiūrėdama į mano veidą net nemirksėdama. – Būti laimingai.