Atsiskyrėlis

Pirmas skyrius

Dangus šianakt ypač gražus, nors ir šiek tiek apsiniaukęs, bet pilnatis švietė kaip niekados. Man visuomet labiau patiko naktis nei diena, net nežinau kodėl, bet tamsoje aš jaučiausi kaip savas, lyg aš priklausyčiau tamsai, tarsi susiliečiau su ja. Bet ši naktis kitokia, dabar aš jaučiuosi kitaip, mano širdis daužosi stipriai, jaučiu jėgų perteklių, toks jausmas lyg iš manęs norėtų kažkas ištrūkti.
-Edenai, grįžk į vidų, prižiūrėtoja jau pyksta kad taip ilgai tavęs nėra!-riktelėjo Erika.
-Aha, jau einu...-vos tik pagalvojus apie prižiūrėtoją Eleną, mane supykina, ji stora, šešiasdešimtmetė boba, kuri nieko daugiau nesugeba daryti, tik rėkauti. Susinervinęs nuėjau į savo "kambarį", tai buvo dviaukštė lova, spinta ir stalas, daugiau nieko. Įėjąs pro duris, kritai ant lovos ir iškart užmigau.
Aš vaikų namuose gyvenu nuo pat mažens, mano tėvas mirė dar man negimus, o mama mirė gimdydama mane. Kitų giminių aš neturiu arba bent jau apie jas nieko nežinau. Taigi vaikų namai liko vienintėlė vieta, galinti priglausti tokį kūdikį kaip aš. Šie namai vadinami "Švento Luko globos namais", nors čia neegzistuoja toks dalykas kaip šventumas. Bent jau man jis neegzistuoja.
Man prieš dvi savaites suėjo šešiolika metų ir kaip tik per mano gimtadienį, į vaikų namus užsuko kažkoks senis ir, nežinau kodėl, jis pradėjo su manim kalbėtis. Iš kažkur jis sužinojo mano vardą ir sakė jog turi man dovaną, kurią gausiu po dviejų savaičių. Nežinau kodėl, bet tas senukas atrodė man kažkur matytas ir šnekant su juo man atrodė jog jis mane visiškai supranta, žodžiu, nežinau nei kas jis, nei ko jam reikia, bet žinau tai, kad jis man turi dovaną, o dovanų vaikų namuose niekas nedovanoja, todėl aš jaučiausi kažkiek ypatingas.
-Ridenkis iš lovos žioply, tavęs laukia,-piktu tonu riktelėjo Elena.
-O tu sugebi iš pat ryto sugadinti nuotaiką...-dar neprasibudinęs sumurmėjau. Kaip sunku ryte keltis, lova nenori manęs paleisti, bet žinau jog reikia keltis, juk manęs laukia tas senukas su dovana. Vos tik pagalvojus apie tai atsirado jėgų, išlipau iš lovos, nuėjau nusiprausti bei išvalyti dantų, poto apsirengiau ir nuėjau į salę, kurioje manęs jau laukė.
-Labas rytas, ponaiti Edenai, kaip miegojote?-su šilta šypsena paklausė senukas.
-Amm, ganėtinai gerai,-šiek tiek pasimetęs atsakiau, nes aš nesu įpratęs kai į mane kreipiasi mandagiai.
-Džiugu girdėti, na tai ar norite sužinoti kokia jūsų dovana?-nusišypsojo senis.
-Tai žinoma!-šūktelėjau.
-Na tai susikrauk daiktus, tu išvyksti mokintis į Delerio vidurinę mokyklą. Ten mes surasime tau jaukų kambarį, kuriame gyvensi,-ramiu balsu tarė senukas. Aš nepratariau nei žodžio-iškart nubėgau krautis daiktų, atsisveikinau su Erika ir pasiunčiau Eleną toli toli. Kuo greičiau išbėgau į lauką, pamačiau senio mašiną ir įšokau vidun.
-Prisisek saugos diržus ir gali pabandyti dar nusnūsti-laukia ilga kelionė,-patarė senis. Aš užsisegiau diržą, atrėmiau galvą į mašinos dureles ir neužilgo pradėjome važiuoti. Galvojau jog pažiūrėsiu pro langą į kur važiuosim, bet planas neišdegė-nusmigau praėjus keletai minučių.