Atsiskyrėlis

Devintas skyrius

Nei aš, nei Endžė neįsivaizdavome kiek dabar valandų, bet jau buvo visiškai sutemę ir mėnulis kybojo tiesiai virš mūsų galvų. Nenutuokiau kiek laiko mes jau einame-visiškai nesusivokiu laike, kai esu su Endže. Man taip patinka būti su ja ir laikas bėga nenusakomai greitai.
-Gal sustokime trumpam, šiek tiek pailsėkim,-pasiūlė Endžė. Aš sutikau ir sustojome prie nuvirtusio medžio, abu atsisėdome ant jo, jis buvo ganėtinai nemažas, nes kai sedėjau mano kojos nesiekė žemės, o aš esu gana aukštas vyrukas.   Mes su Endže užvertėm galvas į dangų ir įsistebeilijom į mėnulį, šianakt jis netoks didelis kaip vakar, bet švičia ryškiau.
-Aš myliu mėnulį,-pasakiau susižavėjas juo.
-O aš myliu tave,-šyptelėjo ir pabučiavo mane į žandą. Aš irgi nusišypsojau "Kaip gera, jog ji šalia manęs" pagalvojau.
Taip pasedėjome apie penkioliką minučių ir nusprendėme eiti toliau. Paejėję apie penkiolika minučių  išgirdome krūmų šnaresį už mūsų. Endžė sustingo, o aš atsisukau pažiūrėti kas ten ir išvydau siaubingą padarą.
-Bėk Endže!-sušukau- Tai serijinas žudikas Triušis Kvanka!
Ji atsisuko ir pamatė mažą triušiuką sėdintį šalia takelio.
-Ot šiknius,-nusijuokė pažiūrėjusi į mane ir nuėjo prie kiškio. Norėjo jį paglostyti, bet triušis išsigando ir įśoko atgal į krūmus.
-Negasdink manęs taip, nes tau bus blogai,-šypsodamasi pagrasino Endžė.
-Aha, jau bijau tavęs. Ką tu man padarysi? Sumuši? Tu gi net musės nesugebėtum nuskriausti,-šiek tiek šaipydamasis pasakiau.
-Kažkada prisikalbėsi, o dabar eikš čia,-priėjau prie jos, jos rankos atsidūrė man aplink kaklą ir ji karštai pabučiavo mane. Dar šiek tiek pastovėjome apsikabinęs ir pajudėjome toliau, tuo pačiu takeliu.

Jau gili naktis, o mes vis dar einame. Abu esame žiauriai nusikalę ir jau norim miego. Vos velka ės tuo keliuku, aš jau buvau apsisprendęs-jei dar pusvalandį nerasime išėjimo iš šito miško, tai nakvosime miške. Jau beveik praradau viltį kad iš čia šianakt išeisim.
-Žiūrėk!-sušuko Endžė ir visi mano miegai išsilakstė-Ten namas!
-Einam į tą namą, gal jo šeimininkai žinos kaip išsinešdinti iš šito nelemto miško,-pasiūliau šiek tiek suirzęs ir nuvargęs nuo ėjimo.
-Ei, nėra tas miškas toks ir blogas, čia tik mes kvailelių porelė nemokam išeit iš jo,-nusijuokė Endžę. Priėjome tą namą-jis medinis, jo sienos buvo šiek tiek apdegusios, pusė durų išlaužta, o langai užkalti lentomis. Jame tikriausiai niekas negyvena, todėl galėsim pernakvoti jame. Aš iki galo atlupau duris ir praleidau Endžę, tada pats įėjau. Viduje visur išmėtyti daiktai, lyg kažkas būtų kažko ieškojąs, bet neradęs. Apėjome pirmą aukštą-baldų nebuvo pernelyg daug:išdužęs televizorius, nedidelis staliukas su dviem kėdėmis, šiek tiek apdegusi sofa ir veidrodis.
-Keista,-susimasčiusi tarė Endžė.
-Kas keista?-paklausiau.
-Visi daiktai išvartyti, visi arba apdegę, arba sulaužyti, o veidrodis kaip naujutėlis, net nepaliestas,-susidomėjusi pasakė Endžė. Taip, tai tikrai keista, na bet koks skirtumas, mes atėjome čia ne veidrodžiu grožėtis. Pasiūliau apsižvalgyti po antrą aukštą, gal ten rasime kažką panašaus į lovą. Užlipome girgždančiais laiptais ir atsidūrėme koridoriuje-šis buvo labiau apdegęs nei pirmas aukštas. Paejėjome šiek tiek tuo koridoriumi ir sustojome prie pirmo kambario-durų nebuvo, jos tikriausiai visiškai sudegė, įėję vidun pamatėme, jog šis kambarys visiškai sudegęs, tik sienos ir ant grindų pilna juodų nuodegulių. Išėjome iš to kambario, priėjome koridoriaus galą, kurio dešinėje buvo antrasis kambarys, šio durys buvo sveikutėlės, o ant durų užklijuotas popieriukas, ant kurio parašyta "Džonio privati valda". Atsidarėme duris, vidus kambario buvo ne tik neapdegęs, bet dar ir gerai sutvarkytas, visi daiktai savo vietose, susidarė toks įspūdis, kad net dulkės nuvalytos. Kambaryje stovėjo nedidelis staliukas su staline lempa, langas, kuris buvo neužkaltas lentomis, didžiulė spinta ir lova. Abu su Endže prisėdome ant lovos ir aš ant grindų pastebėjau nedidelę knygutę, pakėliau ją, ant jos viršelio buvo parašyta "Padėk mane į vietą!!!(Džonio dienoraštis)".
-Nori kad paskaityčiau?-paklausiau Endžės. Ji linktelėjo, atverčiau pirmą puslapį ir pradėjau skaityti:
2013 metų vasario 17 diena.
Nežinau ką čia turėčiau rašyti. Na tai tikriausiai labas tam, kuris tai skaito, aš Džonis, gyvenu su mama ir patėviu, turėjau  sesutę, bet ji mirė kai jai buvo aštuoneri, nuo tada mano mama pradėjo elgtis labai keistai-dažnai šneka su savimi, beveik nevalgo ir elgiasi taip, lyg Kerė vis dar būtų su mumis... Kiekvieną rytą atneša maisto pas ją į kambarį, kasdien jos kambaryje praleidžia virš keturių valandų, net neįsivaizduoju ką ji tiek laiko ten veikia. Žinau, kad sunku susitaikyti su netektimi, iš pradžių aš irgi buvau sukrėstas ir netikėjau, jog mano mažoji sesutė paliko mus, bet su laiku susitaikiau su tuo, juk nieko nebepakeisi. O štai mano mama nepripažįsta jog Kerės nebėra... Na, kolkas užteks rašyti, iki greito dienorašti.
2013 metų gegužės 24 diena
Šiandien yra Kerės mirties metinės. Mano mama pasikvietė kažkokį keistą, juodai apsirengusį vyriškį į namus, o man liepė sedėti kambary ir nekišti iš jo nosies, kol ji nepasakys. Aš girdėjau ką jie šneka, neaiškiai, bet vistiek girdėjau savo mamos ir to vyriškio balsą. Jie karts nuo karto ištardavo Kerės vardą, kas man pasirodė ganėtinai keista, aš gulėjau ant grindų ir pripaudęs galvą klausiausi. Vieną akimirką jų balsai nutilo ir aš išgirdau..."
-Kodėl sustojai?-paklausė Endžė.
-Aš... Nežinau, man pasirodė, kad išgirdau kažką apačioje,-sunerimęs pasakiau. Abu šiek tiek patylėjome, kol vėl pasigirdo balsas, tylus, išsigandęs, mažos mergaitės balsas. Mes susižvalgėm su Endže šiek tiek išsigandę, galvojom gal čia tik vėjas, kol neišgirdom aiškių mažos mergaitės žodžių:
-Edenai, sveikas sugrįžęs...