Atsiskyrėlis

Antras skyrius

-Edenai, jau atvažiavom,-švelniai pasakė ponas Džonsonas-tas pats senukas.
-Gerai, tuoj išlipsiu,-besiražydamas tariau. Eina sau, ar tikrai taip gali būti, jog aš eisiu į mokyklą? Juk tai viena iš mano svajonių!
Išlipome iš mašinos, ši mokykla atrodė tokia milžiniška, tesiog begalo didelė. Abu su senuku į ėjome vidun, o ten buvo tesiog pilna mokinių bei mokytojų, jie visi pasisveikino su Džonsonu. Gal jis šios mokyklos direktorius ar koks labai svarbus dėstytojas. Jis mane nusivedė į kabinetą, kuriame sedėjo moteriškė.
-Labas Kamila, atvedžiau tau naują mokinį,-šyptelėjo Džonsonas.
-Sveikas Džonai, malonu tave matyti. O tu tikriausiai būsi Edenas, malonu susipažinti, aš Kamila, būsiu tavo mokytoja ateinančius du metus, žinoma jei liksi čia,-nusišypsojo.
-Tikiuosi čia likti. O kokio dalyko jūs mokytoja?-paklausiau.
-Neutrukus pamatysi. Eikš, pamoka prasidės vos už penkių minučių, juk nenori paveluoti į savo pirmą pamoką ar ne?-nenustodama šypsotis tarė mokytoja.
-Ne, žinoma nenoriu,-tariau.
-Na tai paskubėkime! Iki Džonai,-atsisveikino.
-Viso gero pone Džonsonai,-atsisveikinau ir aš. Džonsonas linktelėjo mums abiem ir mes išėjome. Užlipome į trečią aukštą, paėjome šiek tiek koridoriumi ir įėjome į kabinetą.
-Sveiki mokiniai, prašau susipažinti su jūsų nauju klasės draugu, Edenu. Būkite jam draugiški,-šyptelėjo Kamila-Susirask laisvą vietą ir pradėsime pamoką,-kreipėsi į mane.
Visoje klasėje buvo viena laisva vieta, šalia labai gražios merginos geltonais plaukais.
-Ar galiu čia atsisėsti?-nedrąsiai paklausiau.
-Sėskis, aš Džilė, nebijok, nesikandžioju,-nusišypsojo. Aš šiek tiek susigėdau, net nežinau kodėl, bet išraudau ir atsisėdau.
-Tai pradėkime pamoką,-tarė mokytoja-visų pirma, Edenai, eikš prie šio suolo priešais lentą. Atsistojau ir nuėjau prie to suolo, ant jo buvo padėtas kažkoks metalinis prietaisas.
-Įkiškxsavo ranką į jo vidų, nebijok neskaudės, tai tik padės tau atskleisti savo šviesą,-ramiai pasakė mokytoja. "Atrasti savo šviesą? Ką tai galėtų reikšti?"-galvojau.
-Na greičiau, neturim visos dienos,-tarė Kamila. Nedrąsiai įkišau savo ranką į tą aparatą. Po kelių akimirkų pradėjau jausti šilumą, nežinojau ar taip ir turėjo būti, bet tas jausmas buvo labai malonus, bet po truputį šiurkštėjo ir galų gale atrodė jog kažkas pjautų mano ranką. Vos tik skausmas pasiekė aukščiausią lygį, aplink mano rankas atsirado purpurinės liepsnos, aparatas perkaito ir iš jo pasklido dūmai po visą klasę. Bet mano bei visų klaisiokų dėmesys buvo sutelktas į mano rankas. Aš jaučiausi labai keistai, bet man patiko tas jausmas, jaučiau visą savo pyktį bei neapykantą, bet man tai patiko. Manyje atsirado daug jėgų ir aš buvau apimtas euforijos. Pažvelgiau į klasiokų veidus, jie buvo sustingę, jie visi bijojo p. Bijojo manęs. Ir man tai patiko, jų baimė suteikė man jėgų ir purpurinės liepsnos vis labiau ryškėjo ir ryškėjo. Atsisukau į mokytoją, ji irgi bijojo, ne taip kaip mokiniai, bet aš užuodžiau jos baimę, jaučiau kaip jos baimė suteikia man jėgų. Pamačiusi mano veido išraišką ir supratusi jog aš galiu padaryti kažką blogo, ji ištarė kažkokius keistus žodžius, aplink jos rankos atsirado liepsnos, tokios kaip mano, tik kad jos buvo geltonos, aš pajutau tik kaip sukritau ant žemės. Ji man kažką padarė, aš norėjau pasipriešinti, bet neturėjau jėgų. Tie jos ištarti žodžiai suparalyžiavo mane, purpurinės liepsnos užgeso ir aš atsijungiau ant klasės grindų.