Atsiskyrėlis

Tryliktas skyrius

Guliu lovoje ir galvoju, galvoju apie viską, bet pagrinde apie savo keistai susiklosčiusį likimą. Atsisuku į Endžę, ji saldžiai miega, o aš niekaip negaliu užmigti, nes į galvą lenda visokios mintys. Pasisuku į lango pusę, pro jį šviečia mėnulis, tas gražus, didžiulis blynas danguje. Susimastęs stebiu dangaus kūnus, apžiūriu kiekvieną žvaigždę, jos visos labai panašios, bet tuo pačiu ir labai skiriasi.
-Kodėl nemiegi?-pasigirdo apsimiegojas Endžės balsas. Atsisuku į ją.
-Ai, kažkodėl negaliu užmigti,-tariau-Bet tu miegok, ilsėkis maže,-nusišypsau. Ji prisislenka prie manęs, apsikabina ir greitai sminga atgal į miego pasaulį. Jaučiu jos karštą kūną prie savojo, ji tokia tobula, aš negaliu ja atsižavėti. Stipriau suspaudžiu ją savo glėbyje, užsimerkiu ir po truputį pasineriu į sapnų karalystę.

Pramerkiu akis, jau šviesu, Endžė dar miega apsikabinusi mane kaip kokį meškiuką. Atsargiai patraukiu jos rankas nuo savęs, labai tyliai atsikeliu iš lovos, pasiimu drabužius ir tyliai nutipenu į vonią. Užsidarau vonios duris, pasidedu rūbus ant kėdės, nusiimu pižamą ir lendu į dušo kabiną, atsisuku karštą vandenį, jaučiu kaip karšti vandens lašai rieda mano kūnu, aš užsimerkiu ir mėgaujuosi šia akimirka. Koks geras jausmas, atsimerkiu, išsitrinu galvą šampūnu, ją išsiplaunu, tada pasiimu muilą ir atidžiai nusiplaunu kiekvieną savo kūno lopinėlį. Metas lįsti iš dušo, susirandu sausą rankšluostį, nusišluostau kūną ir persirengiu. Jaučiuosi kaip naujai atgimęs, atsidarau vonios duris ir užmetu akį į miegamajį, Emdžė vis dar miega. Nueinu pasidaryti pusryčių ir pasineriu į savo mintis...

-Labas rytas brangusis,-priėjusi tarė Endžė ir pabučiavo mane į skruostą. Aš atsipeikėjau ir grįžau į realybę, atsistojau, išsiploviau indus ir pasiūliau Endžei eiti pasivaikščioti, ji sutiko. Greitai apsirengėme ir išėjome iś buto. Vos tik išėjus pro laiptinės duris, mus pastebėjo trys stambūs vyriškiai. Mes su Endže pradėjome eiti į kitą pusę nuo jų, bet vyriškiai pradėjo eiti paskui mus. Mes paspartinom žingsnį, jie irgi. Neužilgo jie mus pasivijo ir du atsistojo prieš mus, o vienas iš galo.
-Turi parūkyt?-vienas iš jų tarė.
-Atsiprašau, bet aš nerūkau, gal galėtume eiti?-paklausiau. Jie susižvalgė ir linktelėjo vienas kitam.
-Tu juk būsi ponaitis Edenas ar ne?-paklausė vyras stovintis už mūsų.
-Na taip, iš kur jūs žinot mano vardą?
-Eime su mumis, galit nebijoti, jums nieko blogo nenutiks,-tarė vyriškis ir visi penki pradėjome eiti. Ėjome apie dvidešimt minučių, kol vienas iš jų tarė:
-Mes jau čia,-nors aplink tuščias laukas, tik keli seni medžiai. Atsisukau į Endžę-ji šypsosi, lyg žinodama kur mes atėjome. Staiga pasigirdo garsus pokštelėjimas ir prieš mano akis, palengva pasimatė milžiniška pilis.
-Sveikas atvykęs į mūsų, Kromagų, būstinę,-nusišypsojo vyriškis. Visi keturi šypsosi, o Endžė atrodo yoač patenkinta. Priėjome vartus, vienas iš vyriškių pamojavo bokšte esančiam žmogui ir jis pakėlė vartus. Mes įėjome į pilies vidinį kiemą, jis toks gražus, visur pilna žmonių, jie visi atrodo ypač laimingi, o pamatę mane iškart pagarbiai pasisveikina ir sako jog jiems didelė garbė mane matyti. Du mus lydėja vyrai kažkur dingo minioje, o vienas vyras mums rodo kur eiti. Įėjome į patį pilies pastatą, jis toks senovinis, toks gražus, visai kaip iš filmų. Užlipome į trečią aukštą, didžiuliais laiptais, ant koridoriaus sienų pilna įvairių paveikslų, tikriausiai juose pavaizduodi labai žymūs žmonės. Priėjome koridoriaus gale esančias duris, ant kurių senoviniu raštu parašyta "Direktoriaus kabinetas". Vyras atidarė mums duris, o pats pasiliko už durų. Prieš mus, už savo stalo sėdi senas, ilgabarzdis žmogus, jis labai susikaupęs kažką rašo ir netgi nepakelia į mus akių.
-Ko jums reikia?-sumurmėjo sau po nosimi vis dar nuleidęs galvą.
-Sveiki pone direktoriau, pas jus atėjo svečias,-pagarbiai tarė Endžė. Senukas pagaliau pakėlė akis ir nustebęs pažvelgė į mane.
-Pone Edenai! Labai malonu jus matyti,-nesutvardydamas šypsenos tarė direktorius-Aš esu pagerbtas, jog jūs nusprendėte mokytis pas mus.
-Aš irgi nekantrauju pradėti čia mokintis,-nusišypsojau.
-Na, eime, aprodysiu mokyklą,-šypsodamasis tarė direktorius ir pakilo nuo savo stalo. Visi trys išėjome pro duris, aš žinoma paskutinis, švelniai uždariau kabineto duris ir išėjau paskui tuodu. Nekantrauju apžiūrėti šią milžinišką pilį, juk dabar čia mano antri namai.