Atsiskyrėlis

Aštuonioliktas skyrius

Pramerkiu akis, prieš mane sėdi ir kūkčioja Endžė, o ant žemės guli Maiklas, kuris irgi ką tik atgavo sąmonę.
-Endže, viskas gerai, mums viskas gerai,-raminančiu balsu tariau ir apkabinau ją.
-Ka-kas jums abiem buvo?-paklausė dar neatsigavusi Endžė.
-Tarkim taip, mes buvome trumpam "iškeliavę"-tariau ir linktelėjau Maiklui. Visi pakilome nuo grindų, aš nuvedžiau Endžę į miegamajį, nežinau kiek laiko mes buvome ten, bet dabar jau pilnai sutemę, jau naktis. Endžė atsigulė, aš ją užklojau, pabučiavau ir nuėjau į virtuvę pakalbėti su Maiklu. Jis neramiai sėdėjo ant kedės, arti prisislinkęs prie stalo ir viena ranka pasirėmęs galvą, jo žvilgsnis įsmeigtas kažkur toli toli pro langą.
-Maiklai,-tariau ir prisėdau šalia jo-Kaip manai kas mums buvo?
-Tiesa pasakius, net neįsivaizduoju... Ar tai buvo sapnas?-suglumęs paklausė Maiklas.
-Ne, tai nebuvo sapnas. Tai ką tu patyrei yra kelionė, kelionės metu galima patekti į anapusinį pasaulį, kelionės yra viena iš mano dovanų, kurią visai nesenai išsiaiškinau. Na o šios kelionės metu mes susitikom su tave persekiojančiu demonu, jo vardas...
-Antonidas...-įsiterpė Maiklas
-Taip, Antonidas. Jis jau nuo senų laikų kelia sumaištį ir chaosą mūsų pasaulyje, jo darbas yra priversti žmogų įsileisti demonus į save, o kai žmogus nebeatsilaiko ir juos įsileidžia, tada jis atrenka pačius žiauriausius demonus ir pasiunčia juos į žmonių pasaulį, o jie veikia per tą apsėstajį žmogelį. Žinau jog aš esu tikrai nekoks aiškintojas, bet tikiuos kad iš esmės supranti apie ką šneku. Tai va, Antonido neįmanoma įveikti jokiam žmogui, jis yra nepaliečiamas žmonėms, bet, kadangi aš nesu visiškai žmogus, aš galiu jį sužeisti ir manau jog galėsiu jį įveikti. Kai vėl pradėsi girdėti jo balsą savo galvoje, nedelsdamas man pranešk, labai svarbu žinoti kada jis vėl pradės.
-Gerai, nieko nelaukdamas pasakysiu,-klusniai tarė Maiklas.
-Tu pavargęs?-paklausiau.
-Tiesą sakant, ne, jaučiuosi ganėtinai energingai.
-Tai gal būtum nieko prieš išeiti laukan, šiek tiek prasivėdinti?
-Skamba viliojančiai,-nusišypsojo Maiklas ir linktelėjo. Prieš pradedant rengtis, užmečiau akį į Endžę, ji saldžiai miega, juk nusikamavo mažutė, kiek jai išgąsčio sukėlėm. Tyliai nutipenau į koridorių, užsidėjau batus, Maiklas stovėjo pasiruošęs su mano paltu rankose, aš greitai jį pagriebiau ir kuo tyliau išsliūkinome pro duris. Kuo tyliau užrakinau duris ir palengva nusileidome laiptais, laiptinės durys buvo praviros, pro jas skverbėsi mėnulio šviesa. Atidariau jas ir prieš akis išniro didžiulis, baltas, šviečiantis mėnulis. Abu nusprendėme praeiti pro parduotuvėlę, kurioje aš susipažinau su Endže. Dabar jaučiuos labai keistai, bet man patinka šis jausmas, einame mes tryse: aš, Maiklas ir mėnulis. Aš noriu pažinti Maiklą, jis atrodo tikrai šaunus vaikinas, tik kad jam nenusisekė su motina. Paėjėję keletą minučių priėjome tą parduotuvėlę, ji žinoma buvo užrakinta, juk jau naktis. Staiga abu su Maiklu nutilome išgirdę kažką šnarant krūmuose, šalia šaligatvio, kuriuo ėjome. Atsargiai, po truputi pradėjome eiti atgal, kai staiga iš krūmų iššoko didžiulis įvilką panašus padaras, tik jis be kailio, seilės tekėjo per milžiniškus, peilio aštrumo, šiek tiek pageltusius dantis, viena jo akis švytėjo geltonai ir stebėjo mudu, o per kitą ėjo randas ir išvis atrodė lyg ji būtų tesiog išlupta. Pajutau baimę, Maiklo baimę... Išgirdome urzgimą, jis sklido iš už mūsų, atsisukę pamatėme dar tris tokius pat padarus, jie visi stebėjo kiekvieną mūsų judesį, jie visi atrodė taip pat, išskyrus tą beakį, per jo juosmenį ėjo kažkokia raudona juosta su emblema, ji visa sudriskus, matosi jog ją padaras visuomet "nešiojasi". Aš įsmeigiau savo žvilgsnį tiesiai beakiui į akis.
-Edenai, malonu jus matyti...-iš padaro nasrų pasigirdo didingas, kilnus, kažkur girdėtas balsas-Aš esu Kraulas, mūsų elitinio būrio vadas, už jūsų stovi Freigeris Jaunesnysis, Nekosas ir Belevis,-padarai už mūsų nusilenkė.
-Kraulas... Kas tu toks esi ir ko tau iš mūsų reikia?-paklausiau.
-Kas aš esu? Na aš, kaip ir sakiau esu mūsų elitinio būrio vadas...
-Ne ne, aš turiu omeny kas tu per padaras?-pertraukiau jį.
-Kaip tau čia paaiškinti... Mes esame Reideriai, senovinė padermė, mes esame tarp Dievo ir Velnio, mes esame neutralūs, niekam netrukdom, niekas mūsų nemato, pasirodome tik tada, kai to reikia.
-O ko jums reikia iš mūsų?-paklausiau.
-Matai, mūsų padermę laiko užgrobęs Antonidas, didžioji mūsų dalis jam nesipriešino ir dabar gyvena kaip kokie šuniukai, klauso jo nurodymų ir nieko nedaro dėl to-niekina mūsų padermę. Bet nedidelė dalis pasitraukė į prieblandą, tapo sukilėliais, tokiais kaip mes. Mums vadovauja Freigeris Trečiasis, bet mes neesame pakankamai stiprūs kad galėtume nuversti Antonido valdžią.
-O tai prie ko čia aš?-nesupratęs paklausiau.
-Tu... Tu gali mums padėti, mes matėme kaip tu lengvai nugalėjai Antonidą, tad tikrai galėtum tai padaryti dar kartą, su tavimi prieš akį Reideriai atgautų savo titulą ir galėtų gyventi taip, kaip anksčiau. Tad aš, elitinis būrys ir visa Reiderių padermė nuolankiai prašome tavęs-Tapk mūsų lyderiu, vesk mus į mūšį ir padėk mums nuversti Antonidą,-tarė Kraulas ir nuolankiai nusilenkė, tą patį padarė ir Reideriai už mūsų.
-Aš... Aš nežinau ar įstengsiu... Na bet galiu pabandyti,-tariau. Reiderių galvos pakilo ir jų akyse sužibo viltis. Visi keturi pakėlė snukius į mėnulį ir garsiai sukaukė.
-Edenai ir jo drauge, lipkit mums ant nugarų, keliausime pas mūsų dabartinį valdovą ir pranešime puikią žinią savo gentainiams,-energingai tarė Kraulas.
-Bet kaip Endž...-nutilau, nes pamačiau kaip iš tamsos išniro dar vienas Reideris, o ant jo nugaros sėdėjo apsimiegojusi Endžė.
-Įsikibkit tvirtai, įsitaisykit patogiai-laukia ilga kelionė,-tarė Kraulas ir pasileido šuoluoti keturiomis. Man teko stipriai įsikibti, kad nenukrisčiau, atsisukau į Endžę bei Maiklą, jų akys kupinos nežinios bet tuo pačiu ir džiaugsmo. Reideriai išsirykiavo strėlės formos rikiuote, priekyje žinoma šuoliavo Kraulas. Nežinojau kur jie mus neša, bet kažkodėl jais pasitikėjau, tais keistais, didingais padarais.