Atsiskyrėlis

Septintas skyrius

Pramerkiau akis, aš buvau kažkokiame kambaryje be langų, vienintelis šviesos šaltinis buvo maža stalinė lempa ant stalo, stovinčio šalia fotelio kuriame aš sedėjau. Galvą skauda, bet ne labai stipriai. "Pala, kur Endžė?"pagalvojau, iškart atsistojau ir nuėjau prie durų, bet jos buvo užrakintos.
-Ei! Ar kažkas girdi mane?! Endže ar tu ten?!-surikau, bet atsakymo nebuvo jokio. Pabandžiau išspirti duris, bet iš to nieko gero neišėjo-tik skaudžiai susitrenkiau koją. "Galvok Edenai, kaip galima iš čia ištrūkti" kartojau sau, kol pagaliau šovė mintis į galvą. Galėčiau pradeginti duris su savo liepsnomis, bet kad žinočiau kaip jas įžiebti... Hmmm, jos atsirado tokiose situacijose, kai man buvo iškilęs pavojus, nors ne, labiau tada kai aš buvau įtūžęs. Kas kitas gali mane supykdyti, jei ne nuostabioji globos namų prižiūrėtoja Elena. Vos tik ją prisimenu, iškart bloga pasidaro, atsirando toks šleikštulys burnoje... Ta, stora boba tyčiodavosi iš manęs, niekindavo mane, kai buvau jaunesnis dar ir mušdavo. Apimtas prisiminimų bei emocijų pajutau šilumą aplink savo rankas. Pamačiau jas, tas tobulas purpurines liepsnas, jos šoko aplink mano rankas jų nenudegindamos, o tik švelniai kutendamos, jos taip užburia, na bet nėra laiko jomis grožėtis, reikia "atrakinti" šias duris. Susikaupiau, priglaudžiau rankas ties durų spyna ir pats to nejusdamas ištariau tris žodžius "Librium, equeto, jexus". Liepsnos pasidarė žymiai ryškesnės, aš pajutau jėgų antplūdį ir trenkiau į duris. Mano ranka praėjo kiaurai pro jas-liepsnos akimirksniu išdegino didžiulę skylę jose, aš pralindau pro ją ir atsidūriau koridoriuje, ant kurio sienų buvo pilna gyvūnų kaukolių, o ant žemės, šalia to kambario durų, stovėjo vilko iškamša, ji atrodė šiurpiai, lyg jis būtų sustingęs bekąsdamas kažkam į gerklę. Pradėjau eiti tuo koridoriumi, kol išgirdau šnabždesį viename iš kambarių.
-Endže, ar čia tu?-sušnibždėjau priėjąs prie durų.
-Edenai? Edenai! Čia tu, ačiū Dievui,-apsidžiaugė Endžė.
-Pasitrauk nuo durų, reikia išlaisvinti tave,-tariau ir priglaudžiau rankas ties durų viduriu. Vėl, net nepajusdamas ištariau tuo tris žodžius-"Librium, equeto, jexus", vėl atsirado mano liepsnos ir pradegino šį kart didesnę skylę duryse. Padaviau ranką Endžei, ji įsikibo į ją, pralindo pro duris ir stipriai apkabino mane.
-Eime Endže, reikia kuo greičiau ištrūkti iš čia,-pasakiau. Ji palinksėjo ir greitu žingsniu pasileidome per koridorių. Priėjome laiptus, tyliai jais nusileidome į pirmą aukštą, pamatėme duris ir jau norėjome bėgti pro jas, bet prieš mus išniro tas pats miške buvęs šuo. Dabar jis neatrodė toks baisus kaip miške, bet mes vistiek nesiartinom prie jo. Apžiūrėjas mus, jis lėtai priartėjo prie mūsų, pasilenkė pauostyti mano batus ir užšoko ant manęs, aš nuvirtau ir pajaučiau kaip milžiniškas šuns liežuvis pradėjo laižyti mano skruostus. Niekaip negalėjau nuo jo apsiginti, girdėjau kaip Endžė šalia manęs krizena
-Gal padėsi man?-besijuokdamas paklausiau.
-Aš tau padėsiu,-prabilo iš niekur atsiradusi moteris. Mes su Endže iškart nutilom ir surimtėjom, moteris pašaukė šunį vardu, jis iškart pribėgo pas ją prie kojų ir atsisėdo.
-Kas jūs tokia?-atsistojas paklausiau.
-Aš Rebeka, o šis namas priklauso man ir mano vyrui,-tarė moteris.
-Jūsų vyras, čia jis mus atitempė? Kur jis?-šiek tiek susinervinęs paklausiau.
-Jo dabar namuose nėra,-pasakė Rebeka ir nusisuko nuo mūsų.
-Ar mes galėtume eiti iš čia?-paklausė Endžė.
-Žinoma, kad galite eiti, bet šiuose miškuose naktį jūs neišgyventumėt nei penkiolikos minučių, aš jums tai garantuoju,-neatsisukusi pasakė Rebeka.
-Tai ką mums dabar daryti?-paklausiau.
-Galite čia pernakvoti, o ryte tyliai išeisit iš čia, mano vyras grįš rytoj aštuntą ryto, tai būtinai išeikit dar jam negrįžus,-patarė moteris-Visi kambariai antrame aukšte yra laisvi, išsirinkit kuris jums labiau patinka ir eikit miegot.
Mes apsisuko ir užlipome laiptais, nusprendėme nakvoti kambaryje kuris buvo visai prie pat laiptų. Atsidarėme duris ir iškarto įlindome į lovą, nes buvome begalo pavargę.
-Na ir dienelė...-tariau išsekusiu balsu.
-Tai jau tikrai,-pritarė Endžė. Palinkėjome vienas kitam labos nakties, apsikabinome ir užmerkėme akis, aš dar pagulėjau porą minučių, pažiūrėjau į Endžę, ji jau užmigo "Ji tokia graži kai miega. Ką aš čia šneku?! Ji visuomet graži, labai graži, tesiog tobula..." pagalvojau, užmerkiau akis ir užmigau.