Atsiskyrėlis

Septynioliktas skyrius

Pagaliau grįžome namo, Endžė iškart nuskubėjo į virtuvę, o aš nusprendžiau aprodyti namus Maiklui. Greitai apėjome aplink kambarius, butas nedidukas tad užtrukome vos keletą minučių.
-Maiklai, sakyk, kaip apibūdintum tuos balsus,-pasikvietęs jį prosėsti ant sofos paklausiau.
-Na... Tai yra vienas, toks, kaip čia paskyti... Demoniškas, piktas, žiaurus balsas... Bet jis kalba daugiskaita, visada sako jog įsileisčiau juos, o kas tie jie aš net neįsivaizduoju...
-Hmmm...-susimasčiau-O kada tau jie būna?
-Jie būna beveik visą laik, gal praeina kokiam pusvalandžiui, bet poto vėl grįžta... Bet... Juk aš su jumis esu jau geras dvi valandas, o jų man dar nebuvo! Dar niekada nėra buvę, kad taip ilgai jų nesigirdėtų!-nudžiugęs tarė Maiklas.
-Na nėra čia ko stebėtis, manęs dauguma demonų bijo, tikėkimės, kad jie nebegrįš, kol aš čia esu,-tariau.

Abu su Edenu išgirdome, jog mus jau kviečia valgyti. Kartu pakylam nuo sofos, padėjas vos kelis žingsnius Edenas sukrito ant žemės. Aš išsigandau ir greitai nubėgau pakviesti Endžę. Endžė metusi visus darbus pribėga prie Edeno, pradeda jį purtyti kad prabustų. Man staiga pradeda spengti galvoje, labai labai stipriai... Pasigirsta tas balsas... Šį kart jis taria kitokius žodžius... "Manai kad tas vaikiūkštis tave apsaugos nuo mūsų?... Labai klysti... Mes jį paskersim taip, kaip paskerdėm kitus... Tai padarysim tavo paties rankomis... O tu nieko negalėsi padaryti..." Man pradeda temti akyse... Galva plyšta, akys po truputį merkiasi ir aš prarandu sąmonę...

Kažkokiu būdu atsiradau kažkokiame milžiniškame lauke... Aš atsistoju, pasivalau kelnias, prieš mane, vos už kelių metrų sėdi kažkoks vyras, vidury lauko pastatytame krėsle, jo veidas šešėlyje, jo visiškai nesimato... Aš galvoju kas jis toks ir kur aš esu... Staiga, mani galvoje pasigirsta tas pats balsas... "Maiklai... Tu pats pas mane atėjai... Kaip miela... Aš esu tas balsas, dar kitaip žinomas kaip Antonidas... Mano darbas yra pasisavinti gyvujų sielas, o į jų besielius kūnus pasiūsti keršto ištroškusius demonus, taip ir atsitiko tavo tėvukui, taip pat ir bus tau... Turi kažkokių paskutinių žodžių?"paklausė sėdintysis prieš mane, mano galvoje...
-Aš turiu paskutinį norą, tik jis bus paskutinis ne Maiklui, o tau,-kupinu drąsos tarė iš niekur atsiradęs Edenas.
-Kas tu per pašlemėkas? Ai... Tu būsi tas "įpėdinukas" ar ne?-pasišaipė ir nusijuokė Antonidas.
-Pažiūrėsim kas juoksis paskutinis šliuže,-įpykęs tarė Edenas. Edeno žvilgsnis pasidarė kupinas įniršio ir pykčio, jo akys tapo kraujo raudonumo spalvos, o aplink rankas atsirado kažkokios purpurinės liepsnos... Jis staigiai prišoko prie Antonido ir sugriebė jo kaklą, pradėjo spausti iš visų jėgų, liepsnos pradėjo deginti jo veidą... Pasigirdo lėtas, demono juokas... Jis vienu mostu nušveitė Edeną nuo savęs ir lėtai pakilo iš savo sosto... Iš jo nuguros iškilo milžiniški sparnai, jis pats atrodė labai grėsmingai... Edenas užsimerkė ir iš dangaus nusileido nedidelis lapelis... Edenas jį pakėlė ir perskaitė "Jau laikas, tu pasiruošęs"... Edeno akys sušvytėjo ir visiškai pilnai nusidažė kraujo spalva, jo rankas puošia grėsmingos purpurinės liepsnos, aplink jį atsirado kažkokie šešėliai ir jis pradėjo keistis... Iš jo galvos išdygė du, tamsūs, grėsmingi ragai, iš nugaros iškilo milžiniški, purpuriniai sparnai, jis visas padidėjo prieš mano akis, agresyviai suplasnojo sparnais ir šiek tiek pakilo nuo žemės... Dabar jis atrodo lyg pats velnias, aplink jo kūną sukasi šešėliai bei jo liepsnos, veidas paslėptas šešeliuose, tik ryškiai šviečia raudonos akys... Dabar Antonidas prieš Edeną nebeatrodo toks baisus...
-Tai vis dėl to... Tu iš tikrųjų esi Jo įpėdinis...-tarė Antonidas.
-Aš esu daugiau nei Jis, aš esu naujas visų pasaulių valdovas, o tu žiurke arba klaupkis, arba aš tave sunaikinsiu,-pasigirod pasikeitęs, įgyjas demoniškumo ir didingumo Edeno balsas.
-Antonidas niekam nesilenkia... Niekam...-įžūliai atšovė.
-Kaip nori...-Ištarė Edenas ir staigiai prisikrido prie Antonido, jį parbloškė ant žemės ir su lengvu rankos mostu nurovė jo vieną ranką... Pasigirdo agonijos kupinas klyksmas, o po jo sekė Edeno juokas... Edenas lengvai pakėlė Antonidą ir pakilo nuo žemės, jį laikė viena ranka, už gerklės... Antonidas raitosi iš skausmo ir negali ištrūkti iš tvirtai sugniaužutų gniaužtų... Edeno veidas nebesislėpė šešėliuose... Jis atrodo visiškai nepanašus į save, išvis jis atrodo kaip pats velnias... Edenas sadistiškai šypsosi, jam patinka kankinti Antonidą, Edeno liepsnos tesiog ryja jo veidą... Staiga, greitu kitos rankos mostu Edenas tesiog nurovė Antonido galvą, kūnas dar šiek tiek paspurdėjo, bet greitai sustingo ir po keleto akimirkų subyrėjo į pelenus... Liko tik galva, kurią laiko Edenas... Jis žiūri į ją ir mąsto apie kažką, kabodamas ore ir tik karts nuo karto suplasnodamas sparnais... Staiga Edenas atsisuko į mane... Nusišypsojo ir lėtai nusileido ant žemės... Jo demoniški bruožai po truputį pradėjo nykti... Ragai sulindo atgal, sparnai išnyko, liepsnos užgęso, o šešėliai pasitraukė... Liko tik kraujo raudonumo akys... Jis neskubėdamas, su pasidižiavimu priėjo prie manęs...
-Kol kas bus ramu, bet jis sugrįš, aš žinau... Jis sugrįš...-ištarė Edenas ir padėjo ranką man ant peties. Likome abu stovėti vidury tuščio lauko. Po truputį raudonis Edeno akyse išnyko ir jo akys atgavo savo žalumą.