Atsiskyrėlis

Šešioliktas skyrius

-Sveikas, aš Endžė,-šiltai šypsodamasi taria ir ištiesia ranka nepažįstamui vaikinui.
-M-Maiklas...-nedrąsiai ištarė vaikinas.
-O aš Edenas,-irgi prisistačiau-Tu čia gyveni?
-Kaip čia pasakius...-atsakė Maiklas-Aš čia gyvenau... Iki šiandien, dabar aš oficialiai niekur negyvenu... Pabėgau iš šitos skylės...
-Pažįstamas jausmas,-ištarė Endžė-O jau žinai kur eisi?-Maiklas papurtė galvą-Na kolkas tai galėtum pabūti su mumis, jei nori žinoma.
-Ar aš jums netrukdysiu?-paklausė vaikinas.
-Tai žinoma jog ne, mes nieko prieš,-nusišypsojo Endžė kalbėdama už mus abu-O dabar eime iš čia.
Pajudame tuo pačiu keliuku atgal, kuriuo atėjome iki čia. Šis vaikinukas šiek tiek žemesnis už mane, ilgokai nekirptų juodų plaukų, kurie krinta jam ant akių ir uždengia jas, jis atrodo labai nusilpęs ir susigūžęs savyje.
-Kas nutiko rankai?-paklausiau pastebėjas kruviną rankšluostį apvyniotą aplink kairę ranką.
-Ai, ilgoka istorija...-nutylėjo Maiklas.
-Supratau... O tu nori valgyti? Nes mano pilvas jau gurgia,-paklausiau.
-T-taip... Visai norėčiau...-nedrąsiai atsakė.
-Namuose galėčiau kažko greitai pagaminti, juk šiandien atveža produktus,-pasiūlė Endžė. Aš linktelėjau ir nusprendėme šiek tiek paspartinti žingsnį. Saulė jau pradėjo leistis, bet dar pakankamai šviesu. Endžė šnekučiuojasi su Maiklu, o aš klausausi, vaikinas nedrąsus, bet po truputį atsiranda drąsos ir jau po keleto akimirkų jis pasakoja apie savo vaikystę, kaip mėgo tyrynėti miškus kartu su tėčiu, ieškoti įvairių gyvūnų ir juos stebėti valandų valandas. Viskas eina kaip iš pypkės, kol Endžė nesugalvoja paklausti kvailo klausimo...
-O kodėl dabar nebeleidi laiko su tėčiu?-berniuko akys iškart susminga į žemę po kojomis, jo veide atsispindi liūdesys, aš kumšteliu Endžei į petį ir papurtau galvą.
-Uoj, atsiprašau, nenorėjau paliesti skaudžios temos,-atsiprašė Endžė.
-Ne... Nieko tokio... Tai įvyko prieš daug metų, na ir tikriausiai jei išsipasakosiu palagnvės ar ne?-Maiklas nedrąsiai pakėlė akis į mane.
-Tai žinoma, o mes tikrai niekam nė žodžio nesakysim, gali mumis pasikliauti,-tariau ir padėjau ranką jam ant peties.
-Na gerai... Nuo ko čia pradėti... Mano m-ma... Ma... Mo-motina... Ji yra kilusi iš senos, kilmingos giminės... Tai ne paprasta giminė, jie išpažystą Velnią, o ne Dievą... Na o mano motina labai tikinti ir pasak ją, kas netiki Velniu, tas nenusipelno gyventi... Mano tėtis, jis netikėjo ja ir jos nesamonėmis, bet ją mylėjo... Vieną dieną jie labai stipriai susikivirčijo ir viskas baigėsi tuo, kad mano tėtis išmetė jos "bibliją" ir visus kitus jos religinius reikmenis... Negano to jis išsityčiojo iš jos tikėjimo... Mano motina to nepakėlė... Ji susirado kažkokį ko ne kunigą ir jie abu pradėjo kalbėti kažkokias maldas, kartodami mano tėčio vardą... Tada prasivėrė durys, pro jas įėjo mano tėvas, nesupratęs kas buvo tas vyriškis, norėjo jį išspirti lauk, bet tas kunigas ištarė kažkokius senovinius žodžius ir mano tėtis sukrito ant žemės be sąmonės... Jis prabudo po poros valandų ir tada prasidėjo viskas... Jis kiekvieną dieną ėjo iš proto, sakė jog girdi kažkokius balsus, mato vaizdus ir jog jie prašo juos įsileisti vidun... Viskas tesėsi porą mėnesių, kol galų gale jis išėjo iš savo kambario jau nesavimi... Jis ko ne šliaužė grindimis, galva buvo kraupiai pakrypusi į šoną, akys kraujo raudonumo ir šypsena... Jis buvo laimingas... Nebe mano tėtis, o tas kas įsikūnijo į jį... Tada jis pastebėjo mane... Prišliaužė prie manęs, ištiesė ranką ir palietė mano kaktą... Motina viską stebėjo ir džiaugėsi, kai tas padaras pasitraukė tuo manęs ir pradingo šešėliuose, mano motina atsisuko į mane ir tarė-"Tu būsi kitas"...
-Aš net nežinau ką pasakyti,-pasimetęs ištariau-Užjaučiu tave, tikrai, labai užjaučiu.
-Aš nuo tos akimirkos, kai lraradau tėtį užsidariau savyje, pradėjau niekinti savo motiną... O ji, praėjus lygiai trejiems metams nuo to įvykio, pasikvietė tą patį kunigą, tik šį kart jie tarė mano vardą... Mano galvoje pradėjo skambėti balsai liepiantys man juos įsileisti... O ši žaizda ant rankos, man rodos jog tie balsai buvo atėję į šį pasaulį ir padarė tai...-vaikinas atsargiai nusiima rankšluostį ir aš pamatau tą kraupu vaizdą...
-"Įsileisk mus"-garsiai perskaitė Endžė-O Dieve...
-Manau jog Dievas čia nepadės...-tariau.
-O kas padės?-su neviltimi paklausė Maiklas.
-Tas, kas nori kad tu jį įsileistum tikrai yra iš tamsiojo pasaulio, o aš esu to pasaulio valdovo įpėdinis... Taigi, manau jog galima kažką sugalvoti...-tariau.
-Kaip suprasti? Tu Velnio įpėdinis?-nesusipratęs paklausė Maiklas.
-Ilga istorija, papasakosiu kažkada vėliau, o dabar mes jau visai netoli namų, tad paskubėkim!-šūktelėjau. Maiklas su Endže linkteli ir paspartinę žingsnį skubame namo.