Atsiskyrėlis

Trečias skyrius

Prabudau nuo nežmoniško galvos skausmo, aplink mane stovėjo Kamila, ponas Džonsonas, mokyklos seselė ir dar porą dėstytojų. Aš jaučiausi labai keistai, lyg po labai sunkios darbo dienos, buvau visiškai išsekęs. Kai normaliai prasibudinau pastebėjau jog jie visi sunerimę šnabždasi ir žiūri į mane labai keistais žvilgsniais.
-Hmmm, Edenai, kaip čia tau pasakius,-prabilo Džonsonas-kaip jau supratai, ši mokykla yra kitokia nei visos. Šioje mokykloje mes mokome savo šviesos atradimo bei jos valdymo. Kiekvienas mokytojas bei mokinys atranda savo šviesą, jos visos būna labai panašios-geltonos ar šviesiai oranžinės, bet tavoji.... Tavoji yra purpurinė, o to nei aš, nei kiti mokytojai neesame matę.
-Tai ką man daryti? Ką tai reiškia?-paklausiau šiek tiek panikuodamas.
-Aš negaliu atsakyti į tavo klausimus... Aš tesiog neįsivaizduoju...-susirūpines tarė Džonsonas-Na gerai, tesiog tau dėstysime taip pat kaip kitiems ir tikėsimės geriausio,-šiaip ne taip išspaudė šypseną-Viską pradėsime nuo rytdienos, o dabar eime, aprodysiu tau tavo butuką.
-O aš jame gyvensiu vienas?-susidomėjas paklausiau.
-Na taip, kas dvi dienas tau bus atvežamas maistas bei nauji drabužiai. Manai susitvarkysi vienas pats?-paklausė.
-Tai žinoma!-šūktelėjau. Atsistojau nuo sofos ir mes išėjome iš tos patalpos, tikriausiai tai mokytojų kambarys. Nuėjome į mašiną, pavažiavome kokias dvi minutes-butas buvo visai čia pat. Išlipome iš mašinos, įėjome į laiptinę, užlipome į antrą aukštą, Džonsonas atrakino buto duris ir įėjome vidun. Butas buvo nedidelis, bet jaukus ir gerai sutvarkytas. Džonas aprodė man jį, paliko raktus, pamokų tvarkaraštį, šiek tiek pinigų, atsisveikino ir išėjo.
Ką gi, aš gyvensiu vienas, tai taip nuostabu! Visas butas man vienam! Viskas būtų tesiog puiku, bet man nedavė ramybės tas įvykis mokykloje. Kaip aš galėjau nežinoti, jog aš turių tą jų vadinamą šviesą. Kad ir kaip keista tai būtų, bet man taip patiko tas jausmas, kai žinojau jog manęs bijo. Nežinau kodėl, bet tai buvo tikriausiai geriausias mano patirtas jausmas per visą savo gyvenimą. Nesuprantu kas man darosi... Aš džiaugiuosi jog manęs bijo, man tai patinka... Kas man negerai? Na nežinau, pasistengsiu negalvoti apie tai, kolkas.
Pajaučiau kaip sugurgė mano pilvas, nuėjau į virtuvę, atsidariau šaldytuvą ir pamačiau jog jis tuščias. Susiradau savo paltą, užsidėjau batus ir išėjau į lauką. Galvojau susirasti parduotuvę ar bent jau kažkokį kioskelį. Buvo apie pusę penkių vakaro, jau pradėjo temti-atėjo mano mėgstamiausia dienos dalis-vakaras bei naktis. Pažiūrėjau į dangų, buvo apsiniaukę, nesimatė mėnulio. Gaila, jis man labai patinka, galėčiau į jį žiūrėti ir žiūrėti. Nusprendžiau eiti į kitą pusę nuo mokyklos, beeidamas nesutikau nei vieno žmogaus, keista, bet atrodė jog niekas neišdrįsta išeiti į lauką. Pastebėjau užrašą "Maisto prekės ir gėrimai", šiek tiek apsidžiaugiau, nes galėsiu kažką įsimesti į skrandį. Priėjau parduotuvę, įėjau vidun, parduotuvė buvo nedidelė, joje buvo vienas prekystalis, už kurio stovėjo pagyvenusi, susiraukusi pardavėja, prekes apžiūrinėjo kažkokia mergina, ji buvo su kapišonu, dėl to nemačiau jos veido. Priėjau prie pardavėjos:
-Sveiki, man duokit Twixą bei CocaColos skardinę iš šaldiklio,-ji pažiūrėjo į mane labai atgrąsiai, paėmė Twixą, ištraukė CocaColą ir sumurmėjo kažką po nosim.
-Atsiprašau, ką sakot?-pasitikslinau.
-Devym keturi centai,-nemandagiai pasakė pardavėja. Isikišau ranką į vidinę kišenę ir bandžiau užčiuopti pinigus, bet neradau jų.
-Ot velnias! Palikau pinigus namuose...-nusivylęs tariau.
-Niekis, aš galiu tau paskolinti,-išgirdusi jog aš palikau savo pinigus namie draugiškai pasakė mergina, kuri buvo parduotuvėje. Nusiėmė kapišoną ir šyptelėjo man. Ji buvo nepakartojamo grožio, tamsiai juodų plaukų bei skaisčiai mėlynų akių, žandai buvo šiek tiek rausvi, panašiai kaip ir jos lūpos.
-Ar tikrai jūs ruošiatės sumokėti už šitą jaunuolį, kurio net nepažįstat?-įsikišo pardavėja.
-Kodėl nepažįstu?-paklausė pardavėjos-Aš Eindžel, bet tu gali mane vadinti Endže,-kreipėsi į mane ir nusišypsojo.
-Aš Eidenas,-irgi šyptelėjau jai.
-Matot?-atsisuko į pardavėją-Mes jau pažįstami. Kiek sakėt kainuos?
-Devym keturi,-sumurmėjo pardavėja. Emdžė padavė pinigus ir išėjome iš parduotuvės kartu.
-Kur tu gyveni?-paklausiau jos.
-Ai va, kokios 15 minučių kelio nuo čia, o ką?
-Nieko, tesiog galvojau, gal galėčiau tave palydėti? Juk mes jau kaip ir pažįstami, tai galėčiau palydėti tave.
-Na jei nori, tai gerai, eime,-šyptelėjo Endžė.
Lauke jau buvo tamsu, mes ėjome pro kažkokiu keistus gyvenamuosius namus. Ji man pasakojo apie šias apylinkes, jog jos yra labai gražios, tik kad žmonės nelabai malonūs. Sužinojau jog ji mokosi panašioje mokykloje kaip manoji, tik kad ji buvo toliau ir jos bei kitų mokinių ir mokytojų šviesos buvo tamsiai mėlynos. Kai aš pasakiau jog mano šviesa yra purpurinė, ji nustebo ir labai susidomėjo kodėl ji tokia, bet atsakymo į šitą klausimą aš nežinojau.
-Nu va, jau priėjome mano namus,-tarė Endžė.
-Ar norėtum rytoj susitikti?-paklausiau.
-Tai žinoma, kur susitinkam?-paklausė ir šiek tiek išraudo.
-Prie tos parduotuvėlės, ten atrodo yra pusiaukėlė tarp mano ir tavo namų.
-Gerai, tai iki rytojaus Edenai,-nusišypsojo, apsikabino mane ir pabučiavo į skruostą.
-Iki pasimatymo Endže!-šūktelėjau jai nueinant.
Atrodo, kad pirmą kartą jaučiuosi toks laimingas. Man rodos, aš įsimylėjau. Net nepajutau kad pradėjo lyti, užsimečiau kapišoną ir pradėjau eiti namo.