Atsiskyrėlis

Dvyliktas skyrius

Priešais mano akis stovi Elena, ta pati sena, stora, šlykšti prižiūrėtoja, bet ji čia stovi ne savo noru, jos burna užklijuota lipnia juostele, rankos surištos už nugaros, matau kaip jos išsigandusios akys laksto po mane.
-Amm, labas karve, paklausčiau ką tu čia veiki, bet matau jog negalėtum atsakyt,-besišypsodamas tariu, ji bando kažką atsakyti, bet lipni juosta ant burnos neleidžia išleisti jokio nors kažkiek suprantamo garso.
-Kas ten?-pasigirdo Endžės balsas iš miegamojo.
-Ai, sena gera mano pažįstama,-šypsodamasis tariau-Na ką gi, pasilinksminsim Elena,-pradėjau tyliai ir sadistiškai juoktis. Įėjau atgal į butą, apsirengiau, greitai užsidėjau batus.
-Greitai grįšiu, nesijaudink maže! Myliu!-šuktelėjau Endžei ir greitai išbėgau pro duris. Mano galvoje pilna minčių ką aš galėčiau šitai karvei padaryti:nulupti odą, sudeginti, pakarti, nuskandinti, negyvai suspardyti, pasmaugti savomis rankomis. Apėjau ją, tą storą bačką, tvirtai suėmiau užvirvių, kuriomis surištos jos rankos ir pradėjau ją tempti laiptais žemyn. Ji slysdama, laiptas po laipto, sudrebina visą namą, na bent jau man taip atrodo. Paskutinius laiptus ji ko ne ridenasi, man smagu žiūrėti kaip ši padugnė yra niekinama, kai su ja elgiamasi kaip su daiktu. Pagaliau "išridenau" ją laukan, tik dabar pastebėjau, jog manyje yra tiek daug jėgų, nes šitas dramblys sveria keletą tonų, o aš ją tempiu lyg kokį pūkelį! Trumpam sustojau, reikia apgalvoti kur ją nutempti, kad aplink nebūtų žmonių ir kad niekas neužkluptų mūsų. Prisiminiau, jog visai netoliese yra atokesnė vietelė, kurią nuo aplinkinių žvilgsnių saugo ganėtinai nemaža krūmų eilė. Dar tvirčiau suėmiau virves ir pradėjau tempti tą storkę.

-Pagaliau atėjome kotletuk,-plačiai išsišiepęs pasišaipiau. Pritempiau ją prie medžio, virves apvyniojau aplink medžio kamieną ir galus surišau tvirtu mazgu. Atsitraukiau nuo jos, ji tokia šlykšti, man net vemt norisi, gerai kad šis kartas paskutinis, kai ją matau aš ar kažkas kitas. Lėtai prisiartinau prie jos, sugrėbiau jos gerklę ir įsistebeilijau tiesiai jai į akis, jaučiau kaip mano venose verda kraujas, aš jaučiu jos baimę, ji jau bijo ne manęs, o bijo prarasti savo bevertį, suknistą gyvenimą. Dar stipriau suspaudžiau jos gerklę ir lėtai nuplėšiau lipnią juostą nuo jos burnos, girdžiu tik neaiškų gargaliavimą, tad trumpam paleidau jos kaklą. Ji pradėjo žiopčioti kaip žuvis ką tik ištraukta iš vandens, tuo metu man šovė į galvą viena geniali mintis-noriu išbandyti savo galias ant jos. Atsitraukiau šiek tiek nuo jos, ištiesiau ranką ir sukaupiau visą savo neapykantą bei pyktį šitai bobšei. Esu visiškai susikoncentravęs į jos baisų snukį, pajutau kaip aplink mano ranką atsorado mano liepsnos, staigiu mostu jas nukreipiau į storkę, jos, kaip gyvos, "užšoko" ant jos, ji pradėjo žviegti iš skausmo, aš matau kaip liepsnos, savo lavos karštumo liežuviais, bjauroja jos veidą ir kūną, matau kaip jos odą lydosi, aš jaučiu didžiulį pasitenkinimą, aš taip mėgaujuosi tuo, kad ji kenčia, aš šypsausi, nes esu velniškai patenkintas. Iš jos burnos pasigirdo paskutinis gargaliuojantis šūksnis ir jos kūnas visiškai sudribo be gyvybės ženklų. Aš net to nejusdamas sadistiškai juokiuos, aš mėgaujuos šia akimirka... Koks saldus tas kerštas, gal ji tiek nenusipelnę, bet ką jau padarysi, juk laiko neatsuksi atgal. Šiek tiek atsitokėjau, dabar reikia sugalvoti ką padaryti su kūnu, gal įmesti į upę? Nors ne, čia niekur arti nėra jokios upės. O! Šovė gera mintis, esu matęs pakankamai siaubo filmų bei mano draugo iš vaikų namų tėvas buvo samdomas žudikas, todėl žinau ką reikia padaryti su kūnu, kad jo niekas neatpažintų, tai šlykštus procesas, bet kas gi kito belieka. Lėtai pasilenkiu prie jos vis dsr svylančio kūno, giliai įkvėpiu, iškvėpiu ir abiem rankom suimi jos apatinį žandikaulį. Staigiu judesiu išlupu jį ir mano veidą aptaško srovelė kraujo, aš apsilaižau savo lūpas, ant jų yra keli lašeliai kraujo. Kraujas saldus ir tie keli lašeliai tokie skanūs, tokie atgaivinantys, mano galvoje pradėjo suktis viena mintis-"Aš noriu kraujo". Mano kūną užvaldė tas nuostabus, dieviškas kraujo skonis, jaučiu kaip linkstu link storkės. Greitai nusipurčiau, pažiūrėjau į tai kas liko iš tos bobos kūno ir pagalvojau-"Ką aš darau? Kraujas yra tikrai skanus, bet aš tikrai nesiruošiu gerti šitos padugnės kraujo. Gal kažkada normaliai paragausiu kraujo, bet ne dabar ir ne jos". Grįžau į realybę, prisimenu kad reikia atlikti dar paskutinį žingsnį-nupjauti kiekvieną rankos pirštą, kad neliktų jos pirštų antspaudų. Kaip gerai kad mano šešioliktam gimtadieniui Erika man padovanojo kišeninį peiliuką, aš jau pasiilgau Erikos, ji yra tikrai nuostabi draugė, kažkada aš būtinai ją išlaisvinsiu iš to kalėjimo, o dabar metas imtis darbo. Išsitraukiu peiliuką, jis nedidelis, bet kažkaip tiks, atrišu rankas ir atsisėdu šalia lavono, paėmu jos ranką, sugriebiu jos pirštą, pridedu peiliuko ašmenis ir staigiu judesiu nurėžiu vieną pirštą. Ne taip jau ir sunku, liko dar devyni. Vieną po kito, greitais ir šaltais judesiais nupjoviau visus jos pirštus. Atsistoju ir pažvelgiu į tą sudribusią mėsos krūvą, "Gerai pasidarbavau" tariau sau, suplojau delnais, apsigręžiau ir pradėjau eiti namo.

-Kur taip ilgai buvai?!-sunerimusi šaukia Endžė. Aš greitai nusivelku krauju suteptą paltą, jį pakabinu taip, kad Endžė nepastebėtų kraujo dėmiu.
-Atsiprašau, šiek tiek susivėlinau, kartu su Elena laukėm autobuso, buvo smagu pamatyti seną pažįstamą,-sumelavau. Prieinu arčiau Endžės ir pabučiuoju ją į lūpas.
-Edenai, kodėl ant tavo lūpų ir smakro kraujas?-šiek tiek išsigandusi paklausė Endžė.
-Ai niekis, lūpa suskilo nuo vėjo ir tiek,-nusišypsojau ir greitai nubėgau į vonią. Uždarau duris, atėeinu prie kriauklės ir nusiprausiu veidą šaltu vandeniu. Pakeliu akis į veidrodį ir tariu sau:
-Na ir gera sutikti senus pažįstamus,-nusijuokiu, užsuku čiaupą, išeinu iš vonios ir uždarau duris.