Atsiskyrėlis

Penkioliktas skyrius

Pagaliau šiek tiek nurimau... Nusprendžiu šiek tiek aptvarkyti žaizdą... Šiaip netaip nusigaunu į vonią, atsidarau spintelę... Greitai surandu buteliuką su užrašu "Dezinfekatorius"... Jį atsuku, susikaupiu, užsimerkiu ir užpilu ant visos žaizdos... Ko ne mirštu iš skausmo, taip gelia, duria ir graužia... Po poros akimirkų graužimas šiek tiek aprimsta, aš atmerkiu akis... Žaizda kraupi, mėsos atplaišos kabo, kraujas vis dar nesustoja tekėti, kai kurios žaizdos vietos net juodos spalvos... Žaizda gili... Nežinau net kaip turėčiau vadinti šią žaizdą, ji prasideda ties mano riešu, o baigiasi šiek tiek virš alkūnės, suformuodama tuos nelemtus žodžius... Aš nežinau kiek aš dar ištversiu... Nežinau kiek laiko dar atsilaikysiu ir jų neįsileisiu į save... Susirandu šiek tiek binto, jo tikrai neužteks visai žaizdai, tad paimu vonioje kabantį rankšluostį... Susirandu spintelėje dezifekuojančio tepalo, atsargiai, kuo mažiau priliesdamas pradedu tepti žaizdą... Su kiekvienu prisilietimu suima labai didžiulis skausmas... Jėzau... Kaip ji žiauriai atrodo... Baigiu tepti žaizdą, padedu tepalą ir susikaupiu... Paimu rankšluostį ir staigiai apvynioji aplink ranką, tvirtai surišu jo galus... Akys pilnos ašarų nuo nežmoniško skausmo... Na bet nieko, dabar žaizda švari, reiškia greitai sugis... Žvilgteliu į veidrodį... Šiek tiek prasiblaškiau, nuo skausmo prasibudinau, bet vistiek atrodau siaubingai... Atsitraukiu nuo veidrodžio... Užgesinu šviesą vonioje ir išeinu pro duris... Prieš jas uždarant, man į galvą šauna mintis... Aš juk galiu išsineždinti iš šių namų... Taip, juk aš čia esu tik dėl maisto, nieko man čia brangaus ar reikalingo nėra... Puiku, kam laukti kažko, einu susikrausiu daiktus, šiek tiek susitvarkysiu išvaizdą, gal nusiprausiu ir nešdinsiuos iš šitos skylės...

-Edenuuuuk!-pasigirdo laimės kupinas šūksnis iš virtuvės. Atsistoju nuo lovos, ateinu į virtuvę.
-Ką maže?-šypsodamasis paklausiu.
-Gal eikime pasivaikščioti?-pasiūlo Endžė. Aš tikrai neatsisakyčiau pakvėpuoti grynu oru, tad sutinku ir abu kartu einame persirengti. Greitai susiruošiame ir išlekiame iš namų. Praveriu laiptinės duris ir pajuntu gaivaus oro gūsį, iškart atsiranda daugiau jėgų ir pakyla nuotaika, nusišypsau, atsisuku į Endžę ir karštai ją pabučiuoju. Pradedame eiti ta kryptimi, kuria dar neesame ėję. Oras ganėtinai neblogas, saulė dar danguje, bet po truputį jau leidžiasi. Mūsų nuotaikos tesiog puikios, abu kupini energijos ko ne šuoluojame nediduku takeliuku. Abu juokiamės, kalbamės ir tesiog puikiai leidžiam laiką. Prieš mūsų akis po truputį išnyra nemažas pastatas, jis labai tamsus, šiek tiek apgriuves, bet tvirtai įsirėžęs į žemę tarp medžių. Aš žvilgteliu už sau nugaros, mes ganėtinai giliai miške, už mūsų tik medžiai ir tas nedidukas takelis.
-Einam arčiau?-susidomėjusi paklausė Endžė.
-Gal ne... Pameni kaip mums baigės su tuo, praeitu namu kurį nusprendėm apžiūrėti,-pasakiau.
-Nu prašauuu, aš labai noriu jį apžiūrėti, gerai mažiuk?-pradėjo prašyti.
-Ehhh... Kaip mane nervina kad negaliu tau pasakyti ne...-tariau.
-Ačiū!-nudžiugusi stryktelėjo Endžė ir pabučiavo mane. Pamažu pradėjome eiti link namo, iš arčiau jis atrodo labai niūrus bei nejaukus. Išgirdome kažkokį garsą sklindantį iš namo vidaus ir pamatėme lėtai atsiveriant duris.

Užsimetu kuprinę ant pečių, sužeista ranka priliečia kuprinę, aš net krūpteliu nuo skausmo... Pastebiu jog rankšluostis jau persisunkes krauju... Ką jau padarysi, gerai kad jis tvirtai laikosi ir skausmas šiek tiek aprimęs... Dar šiek tiek noriu pasedėti ant lovos krašto... Lygtais viską pasiėmiau... Gerai kad turiu nemažai susitaupęs pinigų, tad reiks tik susirasti kažkokią parduotuvėlę... Kur gyvensiu dar nežinau, na bet laikas parodys... Nusprendžiu jau judėti, pakylu nuo lovos... Staiga galvą labai stipriai suspaudžia ir pasigirsta tie patys nežmoniški balsai... "Tu neišgyvensi... Įsileisk mus... Mes tau padėsim... Tu be mūsų nesusitvarkysi... Įsileisk mus... Tu vienas nesugebėsi išlikti šiam pasaulį... Įsileisk mus..." Po jų seka kažkokie šnibždesiai kurių aš nesuprantu... Šį kartą balsai greitai nutilo... Aš pasitrinu akis, prieinu prie durų, paskutinį kart užmetu žvilgsnį į savo kambariūkštį... Jis kupinas siaubingų prisiminų, bet yra keletas šiltų... Kai dar buvau su tėčiu... Tėčiu... Kol šita kalė jo nepražudė... Lėtai apsisuku ir pradedu eiti koridoriumi, atsargiai leidžiuos laiptais, gimdytojos nesimato, tad kelias laisvas... Tyliai prisliūkinu prie durų ir pamažu jas praveriu... Saulė labai stipriai spigina į mane tad užsidengiu akis sveikąja ranka... Ko tikėtis, juk jau amžius nebuvau iš namų iškišęs nosies... Akys šiek tiek apsipranta ir aš apsidarau... Netoli nuo manęs stovi vaikinas ir mergina, jie spokso į mane, o aš į juos... Visi stovime sustingę, kol mergina nepamoja man ranka lyg kviesdama prieiti... Aš užveriu duris ir pradedu eiti link jų...