Atsiskyrėlis

Šeštas skyrius

Išėjau iš mokyklos, norėjau iškart eiti pas Endžę, bet mane sustabdė būrelis vaikinų. Jie nebuvo gerai nusiteikę.
-Ė tu, kas tau nepatinka?-riktelėjo vienas ir priėjo prie manęs.
-Atsiprašau jei kažką netaip padariau, aš einu namo,-pasakiau.
-Oj ne... Tu niekur neeini. Dabar pašnekėsim su tavim keistuoli,-pasakė ir atsigręžė į savo draugus.
-Aš tesiog noriu eiti namo, aš tau netrukdysiu,-pasakiau.
-Vien tik tavo egzistavimas man trkudo,-pašaipiai tarė ir jo rankos nušvito geltonai. Jis norėjo man trenkti, bet vos tik pajutau pavoju, mano rankos suliepsnojo purpurinėmis liepsnomis ir aš sugriebiau jo ranką visai prie pat savo veido.
-Aš... Tik noriu eiti namo... Nesimaišyk man po kojom, nes nukentėsi žąsine,-supykęs rėžiau ir iš visų jėgų suspaudžiau jo ranką, išgirdau kaip trakštelėjo jo rankos kaulai ir kaip jis pradėjo žviegti nuo mano liepsnų karščio.
-Paleisk mane išsigimėli!!!-rėkavo jis. Aš pažvelgiau į jo draugų veidus, jie buvo sustingę iš baimės, nors ką tik juokėsi iš manęs. Vėl tas pat jausmas, tas dieviškas jausmas, kai žinai jog tavęs bijo.
-Edenai! Paleisk jį!-šūktelėjo ponas Džonsonas bėgdamas prie manęs.
-Jeigu dar kartą pasimaišysi man po kojomis, aš taip subjaurosiu tavo veidą, kad net tavo mama tavęs nebeatpažins,-sukandęs dantis sužnabždėjau vaikinui į ausį-Atsiprašau pone Džonai, aš jau eisiu, manęs laukia,-pasakiau ir išėjau pas Endžę. Jau buvau nusisukęs bet jaučiau tą Džonsono ir tų mokinių baimę, tuos jų persigandusius žvilgsnius. Ech, koks nuostabus jausmas.

Priėjau prie buto durų, palenkiau rankeną ir supratau jog butas atrakintas, reiškia kad Endžė jau namie.
-Labas Endže!-šūktelėjau.
-Labas labas, tau tik dabar baigėsi pamokos?-paklausė.
-Taip, visai neseniai,-nenorėjau jai pasakoti apie tą nutikimą, nes nenorėjau kad ji išsigąstų.
-Na supratau,-nusišypsojo-Eik pavalgyk, o poto eisim pasivaikščioti, noriu tau parodyti labai gražią vietelę.
Nuėjau į virtuvę, greitai sukirtau kepsnį ir salotas, o bulves palikau-jų aš tesiog neapkenčiu, nes vaiknamyje viskas ką tik valgydavom buvo bulvės. Pusryčiams virtos bulvės, pietums keptos bulvės, o vakarieniai vėl virtos bulvės. Dėl to man jos įgrysusios iki gyvo kaulo.
Nuėjau į koridorių, užsidėjau paltą, batus ir išėjau-Endžė jau buvo apačioje. Nusileidau laiptais ir išėjau į lauką. Oras buvo ganėtinai gražus, tik šiek tiek apsiniaukę-kaip visada.
-Na tai kur eisime?-paklausiau Endžės.
-Pamatysi, o dabar užsimerk, duok man ranką ir prižadėk jog neatsimerksi kol nepasakysiu, gerai?-šypsodamasi paklausė.
-Gerai gerai, eime greičiau,-šyptelėjau ir užsimerkiau. Paėjėjome kokias dešimt minučių ir ji man leido atsimerkti. Atsimerkęs pamačiau daug medžių visur aplink ir gražią pavėsinę tiesiai prieš mus.
-Einam, atsisėsim,-nusišypsojo-čia aš ateidavau dar su tėčiu, kai buvau visai mažytė.
-Klausyk Endže, man neduoda ramybės vienas dalykas,-tariau.
-Koks tas dalykas?-paklausė.
-Žinai, šiandien mokykloje mes kalbėjome apie Kromagus, o tu sakei jog tavo šviesa yra tamsiai mėlyna. Mokytoja sakė jog Kromagai yra blogio įsikūnijimai, o ar tu esi viena iš Kromagų,-paklausiau.
-Klausyk Edenai, taip aš esu Kromagė, o dėl to kad Kromagai yra blogi tai tai yra netiesa. Šviesos kultas visada mus šmeižė, bet tai yra suprantama nes tokie nususę, bejėgiai šliužai kaip jie daugiau nieko nesugeba daryti, tik šmeižti Kromagus. Žinok tarp mūsų visuomet vyko ir visada vyks karas. Todėl aš tau turiu pasiūlymą,-nusišypsojo Endžė man.
-Koks tas pasiūlymas?-suklusau.
-Prisijunk prie mūsų, juk tu nepritampi ten, prie tų nususelių, tu juk esi paties Liuciferio įpėdinis!-su didžiuliu entuziazmu pasakė ji.
-Pala pala, iš kur tu apie tai sužinojai?-paklausiau nustebęs.
-Edenai, aš mačiau tavo liepsnas, jos yra lygiai tokios pat kaip ir pačio Liuciferio, o ką jau kalbėti apie tavo akis. Kai tu supyksti, jos pasidaro tokio pat kraujo raudonumo kaip Jo paties. Tu esi vienintėlis kuriam taip yra, tu turi begalę dar nepažintų gebėjimų, o Kromagai tau padės juos atrasti,-tarė man.
-Na nežinau, o ar aš tikrai esu tas įpėdinis?-suglumęs paklausiau.
-Tikrai tikrai ir visi Šviesos kulte tai žinojo ir todėl tavęs nemėgo, bet jei tu prisijungsi prie mūsų, tave supras, tave garbins, tau paklus, tu turėsi viską ko tik nori, nes tu esi mūsų Viešpaties įpėdinis!-sušuko.
-Skamba labai patraukliai, bet dar nežinau, leisk man pagalvoti iki rytojaus, gerai?-paklausiau.
-Na gerai, bet aš labai noriu jog tu, Edenai, prisijungtum prie mūsų, su tavim priešakyje mes sulyginsim Šviesos kultą su žeme!-entuziastingai sušuko Endžė.
-Pakalbėsim apie tai rytoj, o dabar pašnekėkime apie kažką kitą,-nusišypsojau. Pradėjome kalbėtis apie dangų, apie žvaigždes, kaip abu mylyme mėnulį, jog mums abiems labai patinka naktis, atradome daug panašumų. Net nepajutau kaip prabėgo kokios trys valandos, nes jau pradėjo temti.
-Gal eikim pasivaikščioti po apylinkes,-pasiūliau. Ji sutiko ir pakilome nuo suoliuko buvusio pavėsinėje. Išėjome iš to miškelio ir atsidūrėme kažkokioje gatvėje, nei aš, nei Endžė nežinojome kur esame, bet mums tai nerūpėjo. Svarbiausia jog buvau aš, ji ir mėnulis. Mums buvo taip gera kartu, tesiog vaikščioti ir kalbėtis, kalbėtis apie bet ką. Mėnulis buvo labai didelis ir ryškus, šiąnakt buvo pilnatis. Mes sustojome, aš įsižiūrėjau į Endžės akis, jos mane įtraukė į save ir nebenorėjo paleisti. Galėjau taip stovėti ir žiūrėti į ją nors ir valandų valandas, bet staiga mes išgirdome žingsnius už mūsų. Atsisukę pamatėme tris vyrus, sparčiai artėjančius link mūsų, mes pradėjome greitai eiti ta gatvele, jie artėjo labai greitai. Išsigandę mes pradėjome bėgti, išsukome iš gatvelės, prabėgome pro kažkokius krūmus ir pasislepėm už kažkokių keistų medžių, kurių lapai ir šakos sudarė beveik nepermatomą sieną. Abu su Endže tylėjome ir greitai kvėpavome, vyrų nebuvo girdėti. Už tų medžių dar pastovėjome keletą minučių ir nusprendėme išlįsti. Vos tik mums išlindus, pamačiau didžiulį šunį, jis buvo tesiog milžiniškas, iš nasrų virto putos, o mažos, sužverėjusios akys stebėjo mus.
-Tik nejudėk, jei nejudėsim, jis nueis,-sušnibždėjau Endžei. Ji visa drebėjo iš išgąsčio, atsisukau atgal į šunį ir įsistebeilijau jam tiesiai į akis. Aš ir žvėris stovėjome vienas prieš kitą ir net nekrustelėjome. Staiga išgirdau Endžės riksmą, net nespėjau atsisukti kai pajutau kad kažkas buko trenkėsi man į galvą, aš apsvaigau, bet neatsijungiau, pastebėjau tamsią, didelę figūrą priešais mane, ta žmogysta pasilenkė prie manęs, su ranką uždengė man burną, atsimojo ir trenkė man, nestipriai, bet to užteko jog "užmigčiau". Akyse aptemo, ausyse pradėjo spengti. Prieš pat atsijungiant išgirdau šunį sukaukiant ir atsijungiau.