Atsiskyrėlis

Ketvirtas skyrius

Lietus pliaupė kaip iš kibiro, gerai kad buvau jau visai prie pat namų. Greitai įsmukau į laiptinę, užbėgau į antrą aukštą, atsirakinau duris ir įėjau vidun. Nusiėmiau permirkusį paltą ir pakabinau ant pakabos, nusiėmiau batus ir nuėjau į miegamajį persirengti. Užsikaičiau vandenį, įsimečiau du šaukštelius kavos į puodelį ir radau kažkokią šiek tiek apdžiūvusią bandelę. Palaukiau kol užvirs vanduo, įsipyliau vandens į puodelį su kava, palaukiau kol šiek tiek pritrauks, įsipyliau pieno, pasiėmiau puodelį ir nuėjau atsisėsti prie lango. Lietus vis dar lijo, lašai krisdami atsirenkia į palangę ir sukuria labai atpalaiduojančią melodiją. Niekaip nepamirštu Endžės, viskas apie ką galvoju yra ji ir tos purpurinės liepsnos, daugiau nieko. Laukiu rytojaus, ne mokyklos, bet kol susitiksiu su ja. Vien tik galvojant apie ją man atsiranda šypsena veide. Negalvojau jog taip lengvai galima ïsimylėti kažką, vaikų namuose man patiko Erika, bet tik kaip draugė, su ja buvo smagu leisti laiką, bet nejaučiau jai to, ką jaučiu Endžei. Įdomu ką ji man jaučia.
Išgėriau kavą, išsiploviau puodelį ir įlindau į lovą, žinau jog dar per anksti eiti miegoti, bet jaučiuos labai nuvarges. Užsiklojau ir jau pradėjau snausti, kol nepasigirdo skambutis į duris. Suirzes atėjau prie durų, pažvelgiau pro akutę ir pamačiau... Pamačiau Endžę, iš pradžių galvojau jog mane apgauna akys, pasitryniau jas, vėl pažiūrėjau pro akutę-ten tikrai ji, stovi prieš mano duris, visa kiaurai permirkus ir skambina į duris.
-Endže, ką tu čia darai? Iš kur sužinojai kur aš gyvenu?-nustebęs ir suglumęs paklausiau.
-Gal pakviesk mane vidun, padaryk arbatos ir papasakosiu kaip čia atsidūriau, gerai?-šiek tiek besijuokdama tarė. Įleidau ją vidun, padariau mums abiems arbatos ir pakviečiau prisėsti virtuvėje.
-Na tai sakyk, kaip tu čia atsidūriai?-paklausiau.
-Pažadėk jog niekam nesakysi, gerai?-jos veidas surimtėjo ir šmėžtelėjo liūdesys.
-Pažadu, tikrai niekam nieko nesakysiu,-prižadėjau.
-Na tai va, kai nuėjau namo, radau prisigėrusią mamą, ji mane aprėkė, išvadino visaip ir aš tesiog pabėgau iš namų, neturėjau niekur eit, dėl to pagalvojau jog gal tu mane priimsi, nes minėjai jog gyveni vienas ir netoli nuo mokyklos. O buto numerį sužinojau iš tavo kaimynų, jų paklausiau. Tikiuosi jog nepyksti, kad taip užgriuvau?..-liūdnai paklausė.
-Gal tu juokauji?! Tai aišku jog nepykstu, kaip tik džiaugiuos, jog tu čia atėjai-palaikysi man kompaniją, vienam juk labai nuobodu. O čia gali pasilikti kiek tik tavo širdis geidžia, nors ir visam gyvenimui,-mirktelėjau jai.
-Ačiū tau,-jos veide atsirado šypsena.
-Nėra už ką dėkoti, i dabar eime, surasim tau sausų drabužių,-tariau ir nuėjome į miegamajį. Suradau jai pižamą ir pasiūliau jau eiti miegoti, nes jaučiausi labai pavargęs.
-Tu nieko prieš miegoti vienoje lovoje? Nes jeigu ką tai aš galiu eiti ant sofos,-paklausiau.
-Ne! Niekur neeik!-sušuko ir pagriebė man už rankos-Miegok kartu su manim, prašau, man bus drąsiau ir vietos čia dviems tikrai yra.
-Na jei nori, tai gerai, miegokim kartu,-šyptelėjau. Palindom po anklodę, ji gulėjo šalia manęs ir man to pilnai užteko, aš jaučiausi taip nuostabiai, kad nėra žodžių tam apibūdinti.
-Labanakt Endže,-atsisukau ir nusišypsojai jai.
-Labanakt Edenai, ačiū tau,-nusišypsojo ir užmerkė akis. "Gyvenimas tesiog nuostabus", šie žodžiai skambėjo mano galvoje iki pat užmigimo.
Šešta valanda trisdešimt penkios minutės, mane prižadino žadintuvas. Pasisukau pažiūrėti į Endžę, o jos ten nebuvo."Ar visa tai buvo tik sapnas?!"klausiau savęs.
-Girdžiu jau prabudai, pusryčiai jau padaryti, eikš į virtuvę,-išgirdau Endžes balsą, iškart lyg akmuo nuo širdies nusirideno. Užsimečiau maikę ir atėjau į virtuvę, ji sedėjo prie stalo, žiūrėjo į mane ir šypsojosi. Aš niekada dar nesijaučiau taip gerai, kaip dabar, būdamas su ja.
-Ateik, nelauk kol atšals,-šyptelėjo. Aš prisėdau šalia jos ir pradėjau valgyti kiaušinienę. Išgėriau savo kavos puoduką, padėkojau už pusryčius ir paklausiau ką darom dabar.
-Tai apsirenkim, tu eik į savo mokyklą, o aš į savo ir po pamokų susitiksim čia.
-Gerai, tada paskubėkim, nes aš jau vėluoju,-nusijuokiau.
-Gerai gerai, skubam,-mirktelėjo man.
Apsirengėm ir išėjom iš namų, nusileidę laiptais atsisveikinom, palinkėjom viens kitam sekmės ir patraukėm skirtingais keliais. "Jau 8:10, o aš tik dabar išėjau, antra diena, o aš jau vėluoju-gera pradžia" pagalvojau ir pasileidau bėgti į mokyklą.