Atsiskyrėlis

Aštuntas skyrius

-Edenai, kelkis Edenai, mums reikia skubėti,-mane purtydama tarė Endžė.
-Aha... Leisk dar penkias minutes...-sumurmėjau.
-Edenai! Kelkis!-šiek tiek įpykus šūktelėjo. Šiaip ne taip pramerkiau akis, labai norėjau dar nors šiek tiek pamiegoti. Bet pasitryniau akis ir prisiminiau jog aš namuose, ne savo namuose, o Rebekos ir jos milžino vyro namuose. Pro langą švietė visai neseniai patekėjusi saulė, reiškia dabar apie pusė septynių, mums reikia kuo greičiau nešdintis iš čia. Pakilau nuo lovos, persirengti nereikėjo, nes nusmigau su rūbais ir su batais.  Endžė įsikibo man į parankę ir išėjome iš kambario, koridorius ryte atrodė žymiai gražesnis nei naktį, kaukolės ant sienų pridėjo savotiško jaukumo, ant koridoriaus grindų patiestas arabiškais raštais išmargintas kilimas atrodė kvailokai, bet visai tiko prie rausvai išdažytų sienų. Abu su Endže stovėjome koridoriaus gale ir stebėjomės, niekaip negalėjome patikėti jog esame tame pačiame name, kuris vakar atrodė toks šiurpus bei šaltas. Atsigrožėję aplinka, greitai nusileidome laiptais, apsižvalgėme, nei moters, nei šuns niekur nebuvo matyti. Pribėgome prie dūrų ir pastebėjome ant jų raštelį-"Jei skaitot šį raštelį, reiškia mano vyro dar nėra namuose ir jūs galite saugiai išeiti. Linkiu jums sekmės, net nežinote kaip mano vyras supyks jūsų neradęs namie, tad niekada, kartoju NIEKADA nebandykit grįžti į šį mišką, nes gyvi iš jo nebeišeisite. Rebeka.". Na ir keistas raštelis pagalvojau, atidariau duris, praleido Endžę pirmą, poto pats išėjau ir uždariau duris. Miškas dieną atrodė visiškai nebaisus, girdėjosi paukščių čiulbėjimas, visi medžiai žaliavo, saulė šildė mus.
-Matosi jog kiekvienas daiktas, kiekviena patalpa, kiekvienas žmogus turi dvi puses: tamsiają-naktinę ir šviesiają-dieninę. Bet man vistiek labiau prie širdies yra naktis,-šyptelėjo Endžė.
-Man taip pat,-nusišypsojau. Pradėjome eiti pramintu takeliu, nei vienas nežinojome kur jis veda, bet nuojauta sakė, jog jis išves mus iš šio miško. Endžė pasakojo apie savo praeitį, pasivaikščiojimus su tėčiu miške, o aš tik klausiau ir pavydėjau jai. Ji pastebėjo mano nuleistą žvilgsnį ir susivokusi jog man yra skaudu galvoti apie tėvus, kurių aš niekada neturėjau, atsiprašė manęs. Aš nusišypsojau ir pasakiau jog nieko tokio, jau nieko nebepakeisi. Tada pakeitėme temą, pradėjome kalbėtis apie mus:
-Klausyk Edenai, tu esi labai šaunus vaikinas, aš žiauriai džiaugiuosi jog susipažinau su tavimi ir aš noriu tau kai ką pasakyti,-šiek tiek susigėdusi tarė Endžė.
-Įdėmiai klausau,-šyptelėjau.
-Aš... Na kaip čia pasakyti... Aš my-my...-trukinėjo jos balsas.
-Myli mane?-plačiai išsišiepiau. Ji pakėlė į mane savo akis, jos blizgėjo nuo jaudulio.
-Ta-taip, myliu tave Edenai,-jos veidas nušvito.
-Aš tave irgi! Be galo be krašto!-sušukau ir pasilenkiau prie jos lūpų. Jos karštos lūpos prisilietė prie manujų, aš šiek tiek pakreipiau savo galvą ir nejučiomis mano liežuvis atsidūrė pas ją tarp lūpų-mūsų liežuviai susilietė, tai buvo toks nuostabus jausmas, jo aš tesiog negaliu apibūdinti. Mes bučiavomės kokias penkioliką minučių ir nei vienas nenorėjom sustoti. Bet aš pajutau kaip ji netyčia krimstelėjo man į lūpą ir mane nupurtė nuo skausmo.
-Uoj, atsiprašau, aš tikrai netyčia, nenorėjau, atsiprašau,-susirūpinusi atsiprašinėjo Endžė.
-Nieko tokio, čia tik smulkus įkandimas ir tiek, nieko baisaus,-nusišypsojau, nors jaučiau kaip kraujas teka lūpa žemyn. Nežinau kodėl, bet man pasidarė baisiai juokinga, pradėjau isteriškai kikenti-juokiausi iš skausmo ir jaučiau kaip maloniai kurena smakrą tekantis kraujas. Endžė taip pat pradėjo juoktis, bet greitai nustojo ir pradėjo knaisiotis po vidinę savo striukės kišenę.
-Va, eikš čia, apvalysim tavo veidelį,-susiradusi servetėlę nusišypsojo. Aš priėjau, ji šiek tiek sudrėkino servetėlę ir kruoščiai nuvalė kraują aplink lūpą.
-Čia kad greičiau sugytų,-tarė ir pabučiavo į tą vietą kur buvo įkandusi. Aš nusišypsojau, koks geras jausmas jausti jos karštas lūpas šalia manųjų. Pradėjome eiti tuo pačiu takeliu, toliau šnekėjomės, juokėmės ir tesiog nuostabiai leidom laiką.

Net nepajutau kai sutemo, o takelis ėjo ir ėjo-nesimatė jo pabaigos. Jau nesigirdėjo paukščių čiulbėjimo, miške tvyrojo keistai maloni tyla, kurią pertraukdavo tik mūsų žodžiai bei juokas. Mes priėjome kryžkelę-į dešinę vedė gražus ir neblogai pravaikščiotas takelis, o į kairę tamsesnis ir nelabai naudojamas takeliukas.
-Tai ką darom?-paklausiau atsisukęs į Endžę.
-Hmmm, nežinau kaip tau, bet mane labiau traukia tas tamsesnis keliukas. Žinau kad tai keistai skamba, bet man jis atrodo patikimesnis.
-Žinok man irgi, matai kokia mes abu keistuoliai,-šyptelėjau.
-Tai jau tikrai,-nusišypsojo ir priartėjo prie mano lūpų. Mes pasibučiavom, nusišypsojom viens kitam ir mane tesiog užbūrė jos akys-jos švytėjo tamsoje, vyzdžiai buvo išsiplėte, o aplink juos švytėjo žydra spalva.
-Endže, tu nuostabi,-teištariau.
-Myliu tave Edenai,-nusišypsojo.
-Aš tave irgi Endže,-šyptelėjau, apsikabinau ir pabučiavau ją į lūpas. Apsikabinę pastovėjome keletą minučių ir patraukėme tuo neaiškiu keliuku. Jis gal ir atrodė šiek tiek baisokas, tamsūs medžių siluetai priminė didžiulius skeletus, bet mano galvoje nebuvo vietos baimei-ten buvo tik Endžė, mano galva ir pilna minčių apie Endžę, o širdis pilna meilės jai. "Gyvnimas yra nuostabus. Endžė yra nuostabi, ji visas mano pasaulis. Aš myliu ją." kartojau sau galvoje.  Mano širdis pirmą kartą patyrė meilę, aš tapau priklausomas nuo Endžės, ji man kaip narkotikas, be jos neištverčiau nei akimirkos. Abu paskendę savo mintyse, susikibę rankomis, palengva žingsniavome takeliu.
-Myliu tave Endže,-tariau ir pabučiavau ją.