Atsiskyrėlis

Dešimtas skyrius

Mes su Endže sustingę sėdim ir žiūrim pro atviras duris į koridorių. Endžė dreba iš baimės, tad aš apkabinau ją ir stipriai suspaudžiau.
-Aš einu į apačią, o tu pasilik čia, tikrai nenoriu kad tu nukentėtum,-pasakiau.
-Tu gal juokauji? Aš einu su tavim, tikrai neketinu likti čia viena,-drebančiu balsu tarė Endžė. Abu atsistojome, ji įsikibo man į ranką ir lėtai, atsargiai, kuo tyliau išėjome iš kambario. Vos tik išėjus į koridorių, išgirdome keistus garsus, sklindančius iš pirmo aukšto, lyg kažkas melstųsi, bet ne maža mergaitė, o suaugęs vyras ir jam karts nuo karto pritartų kiti žmonės. Mes taip pat lėtai pajudėjome koridoriumi, priėjome laiptus ir išvydome šviesą iš pirmo aukšto. Dar lėčiau lipome laiptais, jaučiau kaip Endžės ranka dreba, aš žinau jog ji bijo, aš irgi bijau, bet reikia išsiaiškinti kas čia vyksta, iš kur tas mergaitės balsas ir iš kur ji sužinojo mano vardą! Atsidūrėme laiptų apačioje ir išvydom neįtikimą vaizdą-tas pats senas, sudužęs televizorius veikė, per jį rodė mišias.
-Tai štai iš kur tie besimeldžiantys balsai,-susimąstęs tariau.
-Bet kaip taip įmanoma?!- negalėjo patikėti Endžė-Kaip šita dužena gali veikti?! Ir išvis, juk čia tikriausiai net ryšio negaudo! Kas čia per sušiktas namas...
-Negražu taip šnekėti ape mano namus...-išgirdome tą patį mažos mergaitės balsą už mūsų. Greitai atsisukome, bet jokios mergaitės nebuvo matyti.
-Edenai... Nešdinamės iš šios prakeiktos velnio skylės!-sušuko išsigandusi Endžė.
-Endže, Endže...-vėl pasigirdo mažos mergaitės balsas.
-Iš kur ji žino mano vardą?-sukrėsta negalėjo patikėti Endžė.
-Endže, aš viską žinau. Tu vadini šią vietą "prakeikta velnio skyle", nors psti žinai, kad šalia tavęs stovi pats Velnio sūnus,-po šių žodžių pasigirdo jau ne mažos mergaitės, o kažkokio vyro demoniškas juokas. Endžė dar stipriau įsikibo į mane, aš jaučiau kaip ji dreba, pastebėjau kad jos akys pritvinkusios ašarų, pirmą kartą matau Endžę tokią silpną, gležną, išsigandusią.
-Ką gi Edenai,-vėl pasigirdo storas, grėsmingas vyro balsas-ką tu žinai apie savo Kūrėją? Kiek jis tau savo jėgų perleido?
-Tu pirmiau pasirodyk, o poto galėsim šnekėt, ar bijai manęs?-be jokios baimės ir su šiokia tokia pašaipa tariau. Po mano žodžių pasigirdo tas pats demoniškas juokas, visos namo sienos sudrebėjo ir išgirdau kažką antrame aukšte. Girdėjau kažką einant, ne, labiau šliaužiant link mūsų. Nenutuokiau kas tai gali būti, kol neišvydau kažkokios neaiškios žmogystos šliaužiančios palei antro aukšto grindis. Prie laiptų viršaus ji sustojo ir labai lėtai pakilo nuo žemės, aš išvydau kažkokį demoną, kuris nuvo panašus į žmogų, bet jo kūnas buvo nusėtas randų, dauguma kaulų sulaužyti, o veidas... Veido beveik nesimatė, nes jis buvo pasilenkęs į priekį taip, kad matytųsi tik jo visiškai juodos akys bei demoniška šypsena. Jis lėtai lipo laiptais žemyn, atrodo kad su kiekvienu žingsniu jam sulūžta dar kokie penki kaulai, bet jo veide neišblėso ta demoniška šypsena, atrodė kad jam skausmas suteikia malonumą. Jis jau stovi ant paskutinio laiptelio, aš jaučiu Endžės baimę, tad stipriai suspaudžiau ją savo glėbyje. Jis nulipo nuo paskutinio laipto ir atsidūrė tiesiai prieš mus. Aš liepiau Endžei eiti už sofos ir ten tyliai pabūti, kol aš aiškinsiuos su šita žmogysta. Endžė atsiklauė už sofos ir tik nedrąsiai stebėjo mane. Atsisukau atgal į tą žmogystą, jis priėjo visai prie pat manęs ir jo snukis atsidūrė tiesiai prieš pat mano veidą, jis vis dar taip pat šypsojosi.
-Trauk savo sušiktą snukį nuo manęs,-su pasišlykštėjimu rėžiau jam.
-O tu drąsus...-tyliai nusijuokė žmogysta.
-Kodėl aš turėčiau tavęs bijoti nususeli? Juk aš esu pats Liuciferio įpėdinis, o tu, sušiktas demoniuk, verčiau lysk į savo šešėlius, nes kitaip tavo siela atiteks mano Kūrėjui, o tu to tikriausiai nenori, ar ne?-be jokios baimės tariau.
-Ne, ne tik ne pas Liuciferi, ne, tik ne pas jį...-žmogystos akys pradėjo bėgioti po mano veidą, jis atsišlijo nuo manęs. Mačiau jo "veide" baimę, iki šiol nežinojau kad demonai gali bijoti, pasirodo kad visi bijo mano "tėtušio". Žmogysta, greitai užšliaužė laiptais į viršų ir pranyko tamsoje. Aš atsisukau į Endžę, ji vis dar klūpojo už sofos, priėjau prie jos.
-Stokis, jau viskas sutvarkyta,-tariau.
-K-kaip tu sugebėjai išgąsdinti demoną?-pasimetųsi paklausė Endžė.
-Aš pats net nežinau, tesiog taip išėjo ir tiek. Žodžiai latys liejosi iš mano sielos gelmių, kažkas man viduje sakė kas privers tą išsigimėlį pasitraukti, nu žodžiu, svarbiausia kad dabar jau viskas gerai,-nusišypsojau-Einam iš čia ar dar nori pabūti?
-Tu gal juokauji? Greičiau nešdinamės iš čia!-šūktelėjo šiek tiek atsigavusi. Išėjome į lauką, vis dar buvo tamsu, bet pajutome šviežio oro gūsį ir iškart pasijutom geriau. Šiek tiek pastoviniavom šalia namo ir nusprendėme grįšti tuo pačiu keliuku iki ten kur keliukas išsišakojo ir pabandyti laimę eiti kitu keliuku. Iš tikrųjų nei aš, nei Endžė vis dar netikim tuo kas įvyko tam name, aš žinau tik vieną-aš tikrai esu Velnio įpėdinis.