Klasė

6.

Po Eriko išėjo Piteris. Po Piterio Domas. Liko tik trys merginos. Relė, Maja ir Izė. Pastaroji buvo neįprastai susimąsčiusi ir tyli. Valandų valandas žiūrėjo į tą patį tašką.
Atėjo sutemos. Vienintelis šviesos šaltinis buvo tik pro langą šviečianti  mėnesiena. Jos visos sėdėjo viename suole ir stebėjo, kaip blyškioje jos šviesoje tysta vaiduokliški baldų šešėliai.
Pirmoji tyliai prabilo Maja:
- Mums reikia kažką daryti. Negalime čia sėdėti ir laukti, kol ateis mūsų eilė.  Turime rasti būdą ištrūkti, nes nemanau, kad bent vienas iš vaikinų atves pagalbą. Nemanau, kad jie patys kada nors grįš, - tariant paskutinius žodžius merginos balsas suvirpėjo.
Relei suspaudė širdį, bet ji suvokė, kad Maja sako tiesą. Bent iš dalies.
- Nepraraskime vilties. Gal jiems pasiseks ištrūkti iš šito žaidimo. Bet tu teisi. Mes turime ką nors daryti, turime išsiaiškinti, kas čia per žaidimas,- pasakė ji.
- Teisybė. Kiekvienas žaidimas turi taisykles. Reikia rasti būdą jas sužinoti...- susimąsčiusi suniurnėjo Maja. Ji atsistojo ir ėmė žingsniuoti po kabinetą. Mergina iš karto pagyvėjo ir ją kausčiusi baimė trumpam atsitraukė.
Relė taip pat nustūmė niūrias mintis į šoną ir ėmė garsiai mąstyti:
- Kada mes sužinome taisykles? Pačioje žaidimo pradžioje... Bet čia, kaip suprantu, žaidimas jau prasidėjo, o taisyklių mums niekas nepasakė...
- Ne, - pagaliau prabilo Izė. Ji vis dar žiūrėjo į vieną tašką, tačiau nežymiai suraukusi antakius dėstė toliau, - čia ne kaip paprastas žaidimas... Čia labiau panašu į stalo žaidimą. Stalo žaidimuose taisyklės parašytos, tačiau tu gali rinktis jas skaityti, ar bandyti žaisti ir išsiaiškinti procese.
- Bet jeigu nori išsiaiškinti taisykles procese, paprastai žaidi su tais, kurie jau moka žaisti, - pasakė Maja.
- Bet mes ir žaidžiame su tais kurie moka žaisti, -  sušnabždėjo Izė, - tie kas mus čia uždarė, žino kaip žaisti.

Relės mintys ėmė karštligiškai suktis, ji taip pat atsistojo ir ėmė žygiuoti po kabinetą.
- Bet tai reiškia, kad taisykles mes galime sužinoti ir dabar... Tik kaip?
Maja nuėjo prie spintelės ir pakišo po ja ranką. Nieko. Ten buvo tuščia.
- Paprastai stalo žaidimuose taisyklės būna pačiame dėžutės viršuje...- sumurmėjo Relė. Ji ėmė žvalgytis po kabinetą, tačiau nieko įtartino nepastebėjo.
- Virš šio kabineto yra palėpė, - pasakė tyliai Izė.
Visos sutartinai pakėlė akis į viršų.
- Iš kur visą tai žinai, Ize? - paklausė Maja.
Izė vėl sutraukė antakius, tada parbilo:
- Jis man pasakė,- jos balsas užsikirto ir ji ėmė kūkčioti, - kodėl jūs jo negirdite?
- Ko negirdim? Kas tas jis? - paklausė Relė, prisiartindama prie draugės.
- Jis... Jis man sako, kad... Aš nesuprantu... Jis šnypščia. Jis... Aš nesuprantu! - užriko Izė ir užsidengusi ausis delnais susmuko ant žemės.
- Aš nesu beprotė, aš nesu... - kaip užsukta kartojo, linguodama pirmyn, atgal.
- Nusiramink Ize, kas tau tai sako? Pasakyk mums,- raminamai kalbėjo Relė pritūpusi prie draugės.
- Palėpės durys už tos spintos, - parodė ji drebančiu pirštu, vis dar linguodama.
- Aš joms pasakiau, pasakiau! - sušuko Izė, - nebelysk prie manęs!
Ji ėmė dar smarkiau linguoti ir susiėmusi už plaukų ėmė pešti juos nuo galvos.
- Ize baik, baik, - ramino Relė, tačiau ši nepasidavė. Ištrūko iš jos glėbio ir nubėgusi prie spintos ėmė ją plėšti nuo sienos. Ji visaip draskė baldą, kruvinai nusidaužydama nagus, kol pagaliau atplėšė ją nuo sienos. Ir tikrai, pribėgusios Relė ir Maja pamatė mažutes, senas, medines dureles.