Klasė

11.

- Ize?
Erikas atsisuko ir pamatė klasės draugę, stovinčią tamsiame tarpduryje.
- Piteri, Erikai, - nusišypsojo ji ir žengė prie jų, - aš taip džiaugiuosi, kad jus radau, - giliai atsiduso.
- Taigi, mes irgi džiaugiamės, kad čia tu, o ne zombis bandysiantis suryti mūsų smegenis, - pasakė Piteris ir nervingai nusijuokė.
Izė kilstelėjo antakį.
- Tikriausiai tu nežinai kur kiti? - paklausė Erikas, bandydamas pažvelgti pro Izės petį, tikėdamasis ten pamatyti Mają, Relę ar Domą.
- Tiesą sakant, manau, kad girdėjau juos kažkur apačioje, - pasakė Izė, - tiksliau, Dominykas ten turėtų būti.
- Iš kur žinai? - paklausė Piteris, sunerdamas rankas ir nepatikliai žiūrėdamas į Izę.
- Nežinau, bet iš ten sklindant girdėjau jo riksmus.
- Tai kodėl nėjai pas jį? - paklausė Erikas, jo širdžiai vėl imant daužytis vis greičiau.
Izė gūžtelėjo pačiais ir tada sudrebėjo.
- Bijojau ten eiti viena, - tyliai ištarė. 

......

Relė neprisiminė, ar pati išėjo į koridorių, ar Maja ją ištempė, ar tas keistas baisus padaras - šešėlis jas išmetė lauk ir užtrenkė klasės duris. Ji sėdėjo ant koridoriaus grindų ir žiūrėjo į sieną. Tačiau, prieš akis jai vis tebestovėjo tas kruvinas vaizdas: kaip jos draugės galva nusirito laiptais iš tos klaikios palėpės, koks keistas, sunkus ir žleksintis garsas sklido jai dunksint į pakopas... Kaip švietė šešėlio akys palėpės prieblandoje...
- Rele! Rele, ar girdi? - purtė ją Maja.
Staiga Relė atsistojo ir nusvirduliavusi kelis žingsnius į šoną išvėmė viską, kas buvo likę jos skrandyje. Tada susmuko ant grindų ir ėmė raudoti. Verkė nežmogišku balsu, visa tirtėdama, rankomis apsivijusi savo liemenį, lyg bandydama jėga išspausti iš savęs visą regėtą bjaurastį.
Maja prisiartino prie jos ir padėjusi atsikelti nuvedė prie suolelio, ant kurio pasodinusi stipriai apkabino. Relė raudojo tol, kol akyse nebeliko ašarų, o kūne jėgų verkti. Kai nurimo, Maja ją nuvedė į netoliese esantį mergaičių tualetą, kad išsiskalautų burną ir nusipraustų ašarotą veidą. Įėjus į tualetą, jas pasitiko tyla. Maja paspaudė šviesos jungiklį ir šis, merginų nuostabai, suveikė. Sumirgėjusi įsijungė šviesa, apšviesdama kabinas ir kriauklę su veidrodžiu. Relė įsijungė čiaupą ir ėmė šaltu vandeniu praustis veidą. Šviesa ir šaltas vanduo ramino,  beveik suteikė viltį, kad visas patirtas siaubas buvo tik baisi haliucinacija. Deja tai truko neilgai.
O tada Relė pastebėjo raudoną lašą įkrentantį į jos delnuose pasemtą vandenį. Vos spėjo pažiūrėti aukštyn, lyg nuo lubų atitrūkęs, nukrito kūnas. Kūnas be galvos.
Relė neįstengė klykti. Kelias sekundes ji ir Maja žiūrėjo į kūną, tada Maja griebė Relę už rankos ir jos abi klupdamos pasileido bėgti. Skuodė koridoriumi, tada laiptais į patį apatinį aukštą.

Ten išgirdo riksmą.