Klasė

15.

Tamsa. Visiška, begalinė, bet kartu ir tokia slegianti, tokia tiršta. Jis jautė kaip iš kūno traukiasi šiluma, kaip į kaulus smelkiasi šaltis, mažomis adatėlėmis įkyriai badydamas sąnarius, priversdamas raumenis nevalingai susitraukinėti. Per kaktą nusirito šalto prakaito lašelis. Dominykas sėdėjo ant grindų, kelius mėšlungiškai spausdamas prie krūtinės ir galvodamas apie tai, kaip keista būtų mirtinai sušalti nuo savo paties prakaito. Baimė ir šaltis nesiderino. Jo kūnas išskyrė prakaitą, nes buvo išsigandęs, tačiau tai darydamas atidavė paskutinius šilumos lašelius, kurie buvo gyvybiškai svarbūs. Domas ne taip įsivaizdavo mirtį iš baimės, bet ką gi.
Būtų įdomu apie tai padiskutuoti su biologijos mokytoja. Deja, tikriausiai į kaklą jau kvėpavo mirtis.
Tamsa ir tyla varė iš proto. Jo kvėpavimas padažnėjo. Tas šlykštus kvapas. Šlykštus, šlykštus rūsio kvapas. Galėjai užsimerkti ir pabėgti nuo tirštos kaip derva tamsos, įsivaizduoti, kad sėdi ant balto sniego, apsuptas juodai baltų pingvinų ir todėl tau šalta, tačiau nuo kvapo neįmanoma pabėgti.  Gyvybiškai svarbus deguonis buvo sumišęs su smirdančia drėgme, ir norėdamas išgyventi turėjai įkvėpti. Kitaip uždusi. Tačiau kuo toliau, tuo asfiksija atsisakant įkvėpti šlykštaus oro į plaučius atrodė patrauklesnė.
Kiek jis čia sėdėjo? Vienas tamsoje? Atrodo jau visą amžinybę.

......
Šešėlis pažvelgė į veidrodį. Jis niekada nebuvo to daręs. Nejautė reikalo. Vistiek veidrodis atspindėjo tik tamsią miglą, kuri buvo jo kūnas.
Tačiau ši kartą buvo kitaip. Migla keitėsi, mirguliavo ir greitai, vietoj tamsos čiuptuvų atsirado ranka. Balta ir kone peregima, bet vis dėlto tai buvo žmogaus ranka. Netrukus susiformavo kojos ir galva. Juodi kaip varno sparnas plaukai. Nenatūraliai ryškios žalios akys. Jos žvelgė į veidrodį šiek tiek išsiplėtusios - nustebusios. Balta ranka palietė plaukus. Šešėlis pakreipė galvą ir nusišypsojo juodaplaukiui jaunuoliui žvelgiančiam iš veidrodžio.

......

Relė atsargiai iškišo galvą iš už kampo. Čia paskutinį kartą buvo, kai prasivėrė grindys ir Maja prasmego į bedugnę, o Piterį nusitempė tie šlykštūs pabaisos. Dabar koridorius buvo tuščias. Arba tuščias, kiek užmatė jos akys prieblandoje.
Ji giliai įkvėpė ir atsargiai žengė iš už kampo. Nieko nenutiko. Ėmė eiti koridoriumi, pirštais liesdama sieną, kad nepargriūtų. Praėjo vietą, kurioje atsivėrė žemė. Nieko. Visgi didžiausias iššūkis laukė koridoriaus gale, kur kelias šakojosi. Nors mokyklą pažino kaip savo penkis pirštus, Relė nujautė, kad šešėliai kažkaip viską iškreipė, nes pastatas buvo kažkoks kitoks, lyg sapne, kai viskas yra pažįstama, tačiau atsiranda dar kažkas keisto, lyg visada taip ir būtų buvę.
Šiuo atveju tai buvo įsišakojimas. Anksčiau čia buvo tik vienas posūkis, o dabar prieš akis matė du. Visiškai identiškus. Abu skendinčius tamsoje. Relei nelabai sekėsi prisiminti, kuris jų yra tikras. Taigi ji sustojo ir įsiklausė. Nieko neišgirdo. Nė krepštelėjimo. Jokio klyksmo, nė garselio. Tačiau kažkodėl  oda  pašiurpo. Relė dar karta pažvelgė į vieną iš tamsoje skendinčių koridorių. Širdis ėmė baladotis. Ten nieko nebuvo. Venomis pasklido adrenalinas. Ji užmerkė akis ir lėtai iškvėpė. Nenorėjo atsisukti. Tamsoje, už nugaros kažkas buvo. Nereikėjo net matyti. Jautė. Nusprendusi pasikliauti savo juslėmis  puolė bėgti į akliną tamsą. Meldėsi, kad nepargriūtų. Tikėjosi, kad žemė neatsivers po kojomis. Visomis išgalėmis stengėsi nepasiduoti panikai, bet jau buvo per vėlu. Raumenys stingo nuo pastangų bėgti greičiau. Greičiau. Nematė kas ją vejasi, bet žinojo, kad jeigu pasivys, geruoju nesibaigs. Tamsa buvo aklina. Net neįžiūrėjo savo pačios rankų.
Staiga skausmingai plojosi į kažką kieto. Ji greitai atsitraukė ir ėmė čiuopti sieną, tada kitą ir trečią. Nebuvo jokių durų apybraižų, jokios rankenos. Iš Relės lūpų išsprūdo desperatiška aimana. Tai aklavietė. Tas kažkas artinosi. Ji bandė ir bandė rasti kelią laukan, bet jo nebuvo. Nebuvo kaip išsigelbėti. Tada Relė atsitūpė ant grindų, stipriai užmerkė akis ir ėmė klykti. Klykė taip stipriai, kaip tik begalėjo. Tikėjosi, kad kažkas išgirs. Arba, kad tas padaras išsigąs.
Ir netrukus buvo išgirsta.
Staiga pajautė, kad kažkas apkabino jai liemenį ir pakėlė aukštyn. Ji ėmė skrieti, nesuprato kur, kojos vos lietė žemę.
Tas kažkas, besivejantis atsitraukė. Relė atsargiai palietė ranką, kuri buvo ją apkabinusi.
- Erikai? Čia tu?
Jokio atsakymo. Staiga tas kažkas sustojo. Paleista mergina susmuko ant šaltos žemės.
- Ei! Kas čia? - sušuko į tamsą,- kur mane atvedei?  
- Rele? - pasigirdo balsas visai šalia.
- Domai!
- Kur tu?
- Aš čia.
Šalta ranka sugriebė jos koją.
- Dominykai! Ar tu sveikas? Radau tave, - suradusi vaikino pečius jį stipriai apkabino.
- Aš taip bijojau, kad turėsiu mirti čia vienas, - atsiduso vaikinas.
- Dabar viskas gerai. Aš su tavimi.
- Kaip čia patekai?
Po šito klausimo Relė susimąstė. Kas buvo tas, kuris ją čia atvedė?
- Rele?
- Aa, taip. Aš nežinau kaip čia patekau. Kažkas mane... atitempė.
- Mane irgi! Tai tie padarai ar ne? Su raudonomis akimis.
- Tikriausiai... - atsiduso.
Tačiau buvo tikra, kad ten buvo žmogaus ranka. Ir buvo beveik tikra, kad tas kažkas ją išgelbėjo. Bet dabar jai labiau rūpėjo kitas klausimas. Kaip iš čia išeiti.

.........
Su šventomis Kūčiomis, mielieji! Lai jūsų šventės būna ramios ir pilnos šilumos!