Klasė

16.

Maja krito į tamsią bedugnę, krito ir krito, kol prarado balsą ir nebegalėjo klykti, kol paširdžius virpinęs drebulys liovėsi. Kai jau pasidarė nuobodu, plojosi į bedugnės dugną. Sunkiai pasirėmusi rankomis atsisėdo. Buvo tikra, kad nuo tokio smūgio turėjo užsimušti, arba bent jau rimtai susižeisti. Tačiau, liko sveikut sveikutėlė.
Apsižvalgiusi susiraukė. Juoda kaip derva tamsa ir troškus oras. Daugiau nieko. Pačiupinėjo grindis. Jos buvo slidžios lyg marmuras. Keista, pagalvojo Maja. Neprisiminė, kad mokykloje kur nors būtų mačiusi marmuro grindis.
Atsargiai atsistojusi ėmė eiti. Rankas  iškėlė prieš save, mojuodama ir mosikuodama visomis kryptimis, tačiau apart oro, neužčiuopė nieko.
Staiga lyg iš labai labai toli pasigirdo klyksmas. Mergina sustingo, įsiklausė. Klyksmas garsėjo. Ji pradėjo išskirti žodžius. Tai buvo įvairiausio plauko keiksmai.
- Piteri?!- netikėdama savo ausimis sušuko ji atversdama galvą į viršų.  Prisimerkusi bandė kažką įžiūrėti, tačiau nelabai sekėsi.
- Maaajaaaaa, gaudyk maneee!- klykė Piterio balsas vis arčiau ir arčiau.
- Ką...
Staiga į Maja su pilna jėga trenkėsi kažkas labai kieto. Ji buvo nublokšta ant žemės.
- Toks jausmas, kad ant manęs ką tik užkrito meteoritas, - sušvokštė gulėdama ant grindų, prispausta kažko sunkaus.
- Toks jausmas, kad aš kritau kaip meteoritas, - sustenėjo balsas ant jos.
- Piteri, ką čia veiki? - sušnypštė ji, - maniau tave nusitempė Izės šmėkla.
- Neilgai tempė, - suburbėjo jis, - atsivėrė grindys ir štai aš čia. Ačiū dievui, nes ta šmėkla tikra šlykštynė.
- Piteri?
- Hmm?
- Gal pagaliau nulipsi nuo manęs?! Aš negaliu kvėpuoti.
Svoris nusirito nuo jos ir Maja lengviau atsikvėpė.
Piteris paėmė ją už rankos ir padėjo atsistoti.
- Ar bent nutuoki kur mes galėtume būti? - paklausė jis.
Su tais žodžiais įsižiebė šviesa ir Maja pamatė, kad jie stovi milžiniškoje, tuščioje menėje su šachmatų lentos stiliumi išdėstytomis plytelėmis. Jos dengė grindis ir sienas, lubų vis dar nesisekė įžiūrėti, jos skendėjo tirštame, juodame rūke.
- O ne, - suvaitojo Maja.
- Kas yra?
Juodos plytelės ėmė vertis ir iš jų pradėjo lįsti pliušinės rankos.
- Kas per...
Maja sustingo ir isistebeilijo į sieną.
- Sveikas atvykęs į mano baisiausią košmarą, - pasakė ji pernelyg ramiu balsu.
Iš atsivėrusios skylės išlindo pirmas teletabis.
Piteris išplėtė akis ir pažiūrėjo į Mają.
- Tu turbūt juokus mėgsti. Bijai teletabių?
- Kai buvau maža, mano kambaryje, ant spintos buvo didelis teletabis. Kiekvieną naktį jis žiūrėdavo į mane tomis šlykščiai negyvomis akimis ir šypsojosi keista šypsena. Sapnavau tokį košmarą tol, kol tėvai jį išmetė, - greitakalbe išbėrė Maja mostelėjusi ranka į viską aplink ir susilenkė dvilinka tankiai kvėpuodama.
- Tu gerai jautiesi? - paklausė Piteris, uždėdamas ranką jai ant peties.
- Man panikos priepuolis, - suinkštė Maja.
- Ei aa... Viskas gerai, man irgi taip neseniai buvo, kai mus su Eriku užpuolė vabalų jūra.
- Ne-Pa-dedi, - iškošė Maja stipiriai užmerkdama akis.
Teletabių buvo jau nebe vienas. Ir jie visi ėmė slinkti jų link, stebeilydami savo onikso spalvos akimis.
- Kita vertus, suprantu tave, - pasakė Piteris, nenuleisdamas akių nuo besiartinančių teletabių, - bėgam!
Piteris dėjo į kojas, kartu temdamas Mają.
- Aš negaliu, Piteri! Tuoj uždusiu, - suklykė ji tankiai kvėpuodama.
Piteris sustojo, griebė Mają į glėbį ir vėl ėmė skuosti kaip akis išdegęs.
- Žinai, Erikas sakė, kad jei savo baimę nugalėsi, ji tau nieko nebegalės padaryti.
- Lengva pasakyti.
- Eiii ei, aš nebijau, matai? Visai neblogai laikausi...
Piterio žodžiai mirė jam ant lūpų.
- Šūdas, šitie turi nagus?! - suklykė jis, - Maja daryk ką nors!
- Aš negaliu!
- Maja, mus nužudys krūvą teletabių, jei tu tuoj pat nesusitvardysi.
Teletabiai vis lindo ir lindo iš juodų plytelių, jų prisipildė visa salė ir greitai Piteris nebeturėjo kur bėgti. Jie skrabino savo ilgus nagus ir piktai juokėsi, sudarydami ratą, kurio vis mažėjančiame centre stovėjo Piteris ir Maja. Pastaroji stipriai užsimerkė ir suklupusi ant grindų užsidengė ausis.
Piteris apsižvalgė, karštlygiškai ieškodamas išeities.
- Gerai, gerai, gerai, gerai, - murmėjo jis žiūrėdamas į bjaurius teletabius, - turi būti būdas, kaip tave iš čia ištraukti, Maja.
Staiga, kilus idėjai jis suklupo ir patraukė Majos rankas nuo ausų. Suėmė jas savosiomis ir stengdamasis, kad balsas skambėtų kuo ramiau, prabilo:
- Pažiūrėk man į akis, Maja.
Ji lėtai atsimerkė. Žvilgsnis ėmė klaidžioti prie pabaisų, besikesinančių juos sudraskyti į skutus, tačiau Piteris jai neleido.
- Maja, žiūrėk tik į mano akis. Tik į mane.
Jis matė, kad Maja nežymiai susiraukė, lyg išlaikyti jo žvilgsnį  prireikė nemažai pastangų. O gal valios reikėjo nežiūrėti į pabaisas jam už nugaros.
- Aš negaliu nurimti, aš labai stengiuosi, a-atsiprašau, - išspaudė ji žiūrėdama į jį savo dideliomis rudomis akimis, kurios jam priminė tamsaus gintaro akmenėlius.
Piteris nesuprato kas jam pasidarė. Nematė daugiau nieko, tik tas rudas akis, kurios buvo tokios išsigandusios, tačiau kartu tokios gražios. Nepajuto, kaip trumpam sulaikė kvapą. Jis norėjo kaip nors panaikinti tą siaubą iš jų. Tad  užmerkė savąsias ir lūpos pačios susirado tikslą. Jis pajuto kaip Maja aiktelėjo tačiau po akimirkos palinko į jį ir atsakė į bučinį.
Kažkur šmėstelėjo prisiminimas apie skaitytą straipsnį, kuriame rašė, kad ilgai žiūrėdami vienas kitam į akis žmonės įsimyli. Kokia nesąmonė, pagalvojo Piteris, svaigdamas nuo Majos lūpų skonio.

Kai jie atsitraukė vienas nuo kito, pamatė, kad nebeliko nei žudikų teletabių, nei juodai balto kambario. Jie buvo koridoriuje, paskendusiame prieblandoje.