Klasė

13.

Įkandusi šešėliui į petį Relė tikėjosi pajusti kraujo skonį, pūvančią mėsą it gumą sulendančia į tarpdančius. Tačiau jos dantys kaukštelėjo ore ir ji užsikosėjo, kai keistas dūmų ir dulkių mišinys nuslinko link jos gerklės.
Šešėlio gniaužtai atsilaisvino, o jo forma lyg rūkas išsisklaidė erdvėje, nepalikdama jokių pėdsakų. Relė nelaukė, kol tamsusis padaras, vilkintis jos draugo veido bruožus vėl materializuosis. Ji puolė prie Majos ir išplėšė ją iš Piteriu apsimetančio šešėlio gniaužtų. Šis taip pat, Relės nuostabai, pradingo be jokio pasipriešinimo. Relė su Maja, pagautos kovos įkarščio ir savo mažytės pergalės, nuskubėjo prie vaikinų ir  puolė ant juos laikančios Izės šmėklos. Ši ėmė cypti nežmogišu garsu ir sviedė Eriką į koridoriaus sieną. Jos jėga buvo neįtikėtina. Erikas tėškėsi taip, lyg būtų lengvas vaiko numestas barškutis. Jo kūnui atsitrenkiant į šaltą mūrą garsas buvo siaubingas. Jam  lūžo mažiausiai du šonkauliai, pagalvojo Relė. Erikas nebejudėjo. Mergina meldėsi, kad jis liktų gyvas, nes jei netektų dar vieno draugo, ji buvo tikra, kad išprotėtų.

Šaukiantį  Piterį vis dar tempdama už plaukų, Izė ėmė trauktis į koridoriaus galą. Maja šoko į priekį norėdama sučiupti jį už rankos,  tačiau po jos kojomis atsivėrė grindys ir ji nugarmėjo į tamsią kiaurymę jose. Relė suriko šokiruota tokio staigaus įvykių nuokrypio, ji pripuolė prie juodos nebūties krašto, kuriame prasmego Maja, tačiau ten pamatė tik tirštą tamsą. Jos lupas paliko nevilties ir pykčio atodūsis. Suklupusi ant grindų ji užsidengė akis delnais ir bandė sulaikyti karštas beviltiškumo ašaras. Relė pavargo nuo visko. Kodėl tai nesibaigia? Kodėl tie padarai tiesiog jų nenužudo?
Staiga pasigirdo duslus kostelėjimas ir ji prisiminė Eriką, kuris gulėjo sukniubęs šalia koridoriaus sienos. Priėjusi ji atsargiai palietė jo skruostą, pasukdama vaikino galvą savo pusėn.
- Erikai? Erikai, prašau pabusk,- dusliu, virpančiu balsu šnabždėjo, - prašau, nepalik manęs vienos.
Dabar Relės ašaros jau sruvo upeliais. Ji paglostė švelnius vaikino plaukus ir atsisėdo šalia.

Erikas vėl kostelėjo.
- Turi būti būdas... Turi būti būdas tai užbaigti, - jo lūpomis nutekėjo kraujo srovelė. Giliai įkvėpdamas Erikas krūptelėjo ir susiraukė.

- Kaip? Aš net tiksliai nežinau, kas jie per padarai, net... - Relė taip ir nebaigė sakinio. Įkišo ranką į plačią megztinio kišenę ir joje užčiuopė odinę knygelę. Jos kūnu nusirito šimtai emocijų, suvokimas, kad dar ne viskas prarasta, viltis, šokas ir palengvėjimas vienas po kito purtė jos kaulus. Relės raumenys akimirkai atsipalaidavo, o tada vėl atgijo, lyg atsakydami į ją užplūstantį nekantravimą. Mergina nežinojo, dėkoti kažkam iš aukščiau, plačioms savo megztinio kišenėms,  ar savo rankoms, kurios, kai jos galva nesugebėjo blaiviai mąstyti, nepaliko šio brangaus daikto gulėti ant palėpės grindų.
Virpėdama, ji ėmė vartyti knygelės puslapius.
- Erikai... Mes galime kažką išsiaiškinti, - ji ėmė kuždėti,- aš turiu dienoraštį, kurį rašė žmonės, patyrę tą patį, ką dabar patiriame mes! Čia yra mūsų raktas į išsigelbėjimą! Knygelė toje palėpėje buvo ne be priežasties.

Erikas sunkiai pasuko galvą ir  pramerkęs akis pažiūrėjo į knygutę. Iš jo burnos išėjo keistas grasas, kuris, Relė spėjo, buvo žmogaus, kuris kenčia bent dviejų kaulų lūžius, juokas.

- Galvojau, kad turėsiu liepti tau mane palikti numirti  ir gelbėtis pačiai, - jis kostelėjo susiėmęs už šono, - bet dabar, dabar Rele, jei nesijausčiau taip, lyg mane būtų pervažiavęs sunkvežimis, pabučiuočiau tave ir tą knygutę.

Relės širdis šoktelėjo, bet ji neleido sau sureikšminti Eriko žodžių.

- Ar galėsi paeiti? Čia sunku kažką įžiūrėti, - skubiai paklausė.

- Kaip nors. Manau, kad mano kojos sveikos, - pabandė nusišypsoti jis, bet vietoj to išėjo tik skausminga grimasa.
- Sužinokim, kaip sutriuškinti tuos šlykštynes, - pridūrė.