Klasė

19.

Skęsti buvo taip keista. Blaškytis pakibusiam beorėje, tirštoje erdvėje. Kūnas jos neklausė. Galūnės suakmenėjo. Relė pamažu nurimo. Ne todėl, kad norėjo pasiduoti, bet todėl, kad jėgos apleido. Ji taip ir neišmoko plaukti. Jausmas buvo labai panašus kaip tada, prieš penkerius metus. Virš jos galvos užsidarė pasaulis. Tačiau panika jos širdyje pamažu rimo.
Kai nebesipriešini, nebėra taip baisu. Nes žinai kas laukia. Baimė visada pasitraukia, kai nebeturi vilties. Tačiau šaltis lieka.
Labai, labai žvarbus šaltis. Ji nebejautė savo kūno. Kraujas gyslose sulėtėjo, atrodo tuoj sustings į ledą. Mažos adatėlės susmaigstė kūną. Relė badė sulaikyti kvėpavimą, bet vanduo buvo visur. Veržėsi į burną, nosį, užgulė ausis. Gyvybiškai svarbus instinktas įkvėpti, kad išgyventų dabar ją išdavė ir pasiuntė tiesiai į giltinės glėbį.
Plaučius užliejo vanduo, protas ėmė temti. Štai ir viskas. Ji daugiau nebeišvys savo tėvų, šuns, savo kambario. Nebaigė skaityti Šekspyro sonetų pamokai...
Mirtis šaltuose gniaužtuose laikė jos oro ištroškusius plaučius ir laukė akimirkos, kada iš jų išplauks paskutinis brangaus deguonies burbuliukas.

Tačiau, taip ir nesulaukė. Kažas nuplėšė mirties nagus jai nuo kūno, perrėžė ledinio vandens vijoklius ir nežinoma jėga ėmė traukti į paviršių.

Relė nualpo tą akimirką, kai oro  šuoras palietė jos šaltą veidą.

....
Jis sugriebė jos gležną kūną lediniame vandenyje. Įgavus pavidalą viskas buvo taip ryšku, taip aštru. Vandens šaltis vos pakeliamas. Kai jie iškilo į paviršių, Relė suglebo jo rankose. Šešėlis dailiai paguldė ją ant plytelių.
Prakeiktas žaidimas. Ji to nenusipelnė. Per daug švelni, per daug šviesi, trapi kaip pavasarinė pakalnutė.
Ir nors rūsyje buvo aklina tamsa, jis matė jos šviesius plaukus, permirkusius ir prilipusius prie veido. Pamėlusias lūpas. Švelniai palietė porceliano skruostą. Staiga iš jos burnos išsiveržė pliūpsnis vandens ir kosėdama mergina trūksmingai įkvėpė.

- Dominykai? - sušnabždėjo ji bandydama atsikelti nuo šlapių grindų.

Šešėlio gerklėje įstrigo žodžiai. Jis nežinojo ką sakyti. Tai buvo taip nauja, taip keista... Kokia bus jos reakcija kai jį pamatys? Ar išsigąs? Po galais, net nespėjo pasižiūrėti kaip dabar atrodo. Ar bent šiek tiek primena žmogų? Švelniai paėmęs Relę už rankos, padėjo jai atsistoti. Šviesus plaukai varvėjo, o pati mergina drebėjo kaip rudenio vėjyje kedenami lapai.
- D-Dominykai, kodėl nekalbi? - vėl pabandė klausti.
Šešėlis tylėjo, tik ėmė vesti ją per tamsą, lauk iš siaubingo rūsio.

....

Relės plaučiai degė. Tačiau visa kita šalo. Buvo siaubingai šalta. Ir ranka, kuri ją vedė. Čia turėjo būti Dominykas. Kas daugiau? Tačiau kodėl jausmas buvo kitoks? Panika vėl pamažu ėmė kopti jos gerkle. Tas negeras jausmas. Tyla. Kažkas buvo ne taip.

- Kur mane vedi? - vėl paklausė ji.
Tylą drumstė tik ritmingi dviejų pemirkusių žmonių žingsniai.
Relė sudrebėjo, tačiau šį kartą ne iš šalčio. Ištraukė savo ranką iš švelnaus, bet šalto gniaužto ir ėmė bėgti. Nežinojo kur, ar kaip pasprukti, kai aplink nesimatė nė menkiausios detalės.
- Palauk! - staiga sušuko balsas. Balsas, kuris tikrai priklausė ne Domui.
Ji akimirkai stabtelėjo ištikta šoko. Tačiau tuoj pat atsipeikėjo ir ėmė bėgti toliau. Švelni, šalta ranka apkabino ją per liemenį ir jos kojos sutabalavo ore. Jausmas pasirodė keistai pažystamas.

- Paleisk mane! - šaukė Relė. Suleisdama nagus į nepažįstamojo ranką.

- Shhh, aš tau nieko nedarysiu. Aš noriu padėti. Jei šauksi, prisikviesti nepageidaujamų draugų.

Balsas buvo keistas. Malonus ausiai, tačiau labai kontrastingas, ir netinkamas šiai baisiai vietai. Ramus tonas neišdavė jokių jausmų. Jokios baimės.