Klasė

14.

Jis stebėjo dvi figūras tyliai besikalbančias koridoriaus prieblandoje. Jam nereikėtų čia būti. Iš tikrųjų, iš viso neturėjo čia rodytis. Bet. Tai buvo vienintelė išeitis. Vienintelė išeitis ištrūkti iš amžinos tamsybės, kurią vos galėjo tverti... Atsidurti šalia jos. Stebėti merginą jam tapo pramoga. Tik dėl jos širdyje darėsi kažkas keisto... Ar toje vietoje, kur turėjo būti širdis.  Iš tikrųjų, Šešėlis tokios neturėjo. Tačiau jautė to tuksinčio daikto buvimą, lyg tai būtų nukirsta galūnė.
Kai tie vaikai, prieš tiek daug metų pasirašė sutartį su Valdovais, jam nerūpėjo. Jis buvo tik dar vienas šešėlis. Jauniausias iš piktųjų dvasių.  Gyveno tamsos pasaulyje. Ne, negyveno. Egzistavo tamsos pasaulyje, nes tokie padarai kaip jis niekad negyvena. Nebent... Nebent. Turi pasigviežti kieno nors kito kūną. Pavogti gyvenimą.
Tai atrodė žema - ta jo dalis, kuri norėjo tapti kažkuo kitu. Tačiau, neišvengiamai viliojanti. Ypač tada, kai vieną šaltą ir niūrią rudenio dieną, jis apsilankė žemėje, kad rastų kitas aukas savo Valdovams. Valdovai buvo galingiausi šešėliai. Prisistatydami gyviesiems  save dažnai vadino velniais, demonais ir dvasiomis, visaip trikdydami žmones.  Tačiau, jie nebuvo nei tie nei anie. Velniai ir demonai egzistavo, tačiau ne jų dimensijoje ir jiems į žemę patekti buvo žymiai sudėtingiau, nei žmonės manė. O štai šešėlių karaliją ir žmonių žemę skyrė tik plonytė pasaulių skraistė. Spalvotas žmonių pasaulis ir pilkas jų. Šešėliai mėgo spalvotą pasaulį. Mėgo stebėti. Nes tai buvo vienintelė pramoga.
Ir štai, kai kas nors pagaliau sutikdavo su jais pažaisti slėpynių žaidimą, jiems atsirasdavo galimybė pagyventi šalia žmonių.
Taigi jie visaip viliojo žmones į pinkles. Ir tada, kai koks kvailas mirtingasis nuspręsdavo pereiti pasaulių ribą, pasisavindavo jo kūną.
Jaunasis šešėlis dabar tūnojo tamsiame kampe ir stebėjo juos. Kaulėtą rudaplaukį vaikiną ir ją. Ak, koks įdomus padaras buvo ta mergina. Koks stebinantis ir užburiantis. Jos jausmai ir emocijos..
Jei jo pasaulyje būtų spalvų,  kiekvieną jų galėtų priskirti atskirai merginos nuotaikai. Šešėliai ją taip gąsdino, atėmė iš jos draugus, žaidė jos jausmais. Tačiau tos merginos akyse vistiek degė ryžtas. Šešėlis pakreipė galvą. Jam buvo smalsu.
Kaulėtas vaikinas žvelgė į tą merginą su susižavėjimu. Su neslepiama simpatija. 
Migla iš kurios buvo padarytas šešėlio kūnas patamsėjo.
Šešėliui nerūpėjo niekas kitas, tik ji. Ir jis pasistengs, kad mergina išliktų iki pat pabaigos. Netgi jei teks įsikišti ir paįvairinti žaidimo eigą.

                              .......

- Dominykas kažkur čia, - garsiai mintyjo Relė vartydama knygelę rankose. Ji ir už šono susiėmęs klasės draugas stovėjo lango apšviestoje koridoriaus dalelėje, pirmame aukšte.
Relė prikando lūpą ir prisimerkė bandydama įskaityti išblukusį knygelės raštą mėnesienos šviesoje. Jos akys vis dar buvo paburkusios ir perštinčios dėl išlietų ašarų. Galvoje mintys susijaukusios į neišpainiojamą siūlų kamuolį. Tačiau dabar ji bent jau galvojo.
- Tu nori vėl leistis į rūsį? - paklausė Erikas.
- Taip. Manau Domo klyksmai buvo tikri. Jis kažkur ten. Aš noriu jį rasti. Šioje knygelėje rašoma, kad šešėliai žaidžia manipuliuodami mūsų protu ir sukurdami žiaurias iliuzijas, kad sužadintų baimę.
-Tą jau supratau.
- Dominykas bijo rūsių. Kai buvo mažas, nenorėdavo leistis į savąjį net pasiimti žaislų. Manau todėl jis dabar yra būtent rūsyje.
- Esi tikra?
- Ne, bet ką daugiau daryti? Aš nesėdėsiu čia ir nelauksiu, kol tie šešėliai išžudys mano draugus. Aš leisiuosi į rūsį ir surasiu Domą.
- Tuomet gerai. Aš einu kartu, - tarė Erikas ir sunkiai atsišliejo nuo sienos. Šlubčiodamas jis paėjo kelis žingsnius, tačiau staiga susirietė iš skausmo susiėmęs už šono. Relė sugriebė jį už peties.
- Niekur tu neisi. Jau ir taip esi leisgyvis. Čia gana ramu. Pasėdėk ir palauk manęs. Aš pasistengsiu sugrįžti kuo greičiau, - ji įbruko jam į ranką knygelę, - imk, ten vistiek per tamsu, kad iš jos turėčiau naudos. Geriau perskaityk ir pagalvok ką darysime toliau.
- Bet Rele, ten pavojinga!
- Aš nepražūsiu, - pasakė ji lėkdama laiptais žemyn, - Be to, aš čia vienintelė, nuo kurios galvos, per visą šį laiką nė plaukas nenukrito!
Jos skambus balsas nuaidėjo kartu su ja, gilyn į rodos beribę tamsą.