Klasė

21.

Per visą koridorių nuskambėjo ausį rėžiantis skambučio garsas. Jis nesiliovė. Be paliovos čirškė į skutelius draskydamas tylos skraistę iki tol dengusią visą mokyklą. Relė apsisuko aplink ieškodama to baisaus triukšmo židinio.

- Ką tai reiškia? -  paklausė keisto juodaplaukio vaikino, kuris dabar buvo jos vienintelis bendrakeleivis.

Vaikinas taip pat apsižvalgė, tačiau jo veide neatsispindėjo jokia emocija.  Tik pasakė, veikiau sušnabždėjo, taip  tyliai, kad Relė vos išgirdo:

- Čia pabaiga. Jie nutraukia žaidimą, - jis sugriebė ją už alkūnės ir ėmė tempti koridoriumi į priešingą pusę nuo garso, - jie mano, kad tave atvesiu aš...- sumurmėjo lyg sau.

- Ką?! Kur tu mane vedi?

Relė plėšte išplėšė savo ranką iš šaltų tamsiaplaukio gniaužtų.

- Turime iš čia dingti! Rele, aš žinau išėjimą, aš galiu tave iš čia ištraukti, jie nepastebės kol nebus per vėlu.

Relės širdis šoktelėjo vien nuo minties apie išėjimą. Tačiau ji negalėjo pabėgti. Tik ne tada kai šalia neturėjo savo draugų.

- Mes turime rasti kitus. Be jų aš niekur neisiu, - jos balsas nevirpėjo. Buvo kietas kaip akmuo.

- Ne, ne, ne. Nesipainiok į tai. Jie tave apleido, tu gali juos apleisti. Eik su manimi, ir mes ištrūksime, - jis suėmė jos rankas ir spustelėjo, akys vėrė kiaurai, degdamos kažkuo karštlygiškai pakvaišusiu. Tai buvo daugiausia emocijų, kurias matė jį rodant nuo to laiko, kai jų keliai susitiko.

- Iš kur aš galiu žinoti, kad tu sakai tiesą? - ji ištraukė savo rankas iš jo gniaužtų ir atsiraukė. Visos trūkstamos dėlionės dalys pamažu gulė į savo vietas.

- Aš su tavimi niekur neisiu.

Relė negalėjo atsistebėti ryžtu, kuris užplūdo jos esybę. Lyg netikėtai blykstelėjusi šviesa šildė ir suteikė naujų jėgų.

Vaikino akys suspindo ryškiai žalia spalva, ir visos emocijos dingo iš veido, lyg kas būtų paspaudęs mygtuką. Jos neatspindėjo šviesos kaip anksčiau galvojo Relė. Ne. Jos švietė iš vidaus.

- Ne... - nusijuokė karčiai,  purtydamas galvą, - arba tu eisi su manimi į laisvę, arba į pragarą, brangioji, - jo lūpos išsirietė į šypseną, kuri nesiekė jo šviečiančių akių, - tačiau nuo manęs, jau nepabėgsi.

Tai štai kas jis buvo. Vienas iš jų. Vienas iš šešėlių. Tačiau kartu ir kažkoks kitoks. Viskas aišku. Buvo aišku nuo pradžių.
Šį kartą Relė nebejautė baimės. Laikas pasitikti savo lemtį ir užbaigti žaidimą. Čia buvo finalas ir ji buvo pasiruošusi jame dalyvavuti.

Šešėlis ištiesė ranką ir ji ją paėmė.

- Tada vesk mane į pragarą.

....

Kai mergina ištarė šiuos žodžius, šešėlis vos sugebėjo išlaikyti šypseną veide. Jis buvo tikras, kad Relė pasirinks laisvę su juo. Argi ne to ji norėjo labiausiai? Argi ne to visi jie norėjo?  Kodėl ji puolė į pavojų gelbėti tų, kurie ją išdavė? Šešėlis negalėjo to suprasti. Dabar jis negali jos išgelbėti. Turėtų džiaugtis. Ši mergiotė buvo kvaila. Destruktyvi. Chaotiška. Tačiau... Be galo drąsi. Nors šešėlis pyko ant jos, kažkur giliai, kur turėjo būti širdis, kažką sugėlė. Jis ignoravo šį pojūtį, kol vedė merginą į naujus šešėlių spąstus.

Ar galima sudaužyti širdį, kuri neegzistuoja? 

....

Maja atsibudo narve. Ne bet kokiame, kaip vėliau suprato. Kabančiame. Jis priminė paukščio narvelį, tačiau buvo storų, nedailių grotų ir surūdijęs. Ji pasikėlė ant alkūnių. Vietos buvo mažai ir  kojos skaudžiai rėžėsi į nelygų grotų paviršių. Aplink ją pamažu kėlėsi kiti - identiškuose narvuose. Maja atsargiai apsižvalgė -  jos kalėjimas lengvai suposi ore,  pakabintas ant ilgos grandinės, kuri dingo kažkur lubose. Ji atpažino šią erdvę. Viskas buvo išklota juodai baltomis plytelėmis. Taigi tiems padarams vieną kartą pritrūko fantazijos, karčiai pagalvojo. Arba jie tiesiog skubinosi užbaigti žaidimą.

Ji pažvelgė į savo draugus. Šalia jos budinosi Piteris, gretimame narve vis dar leigyvis ir išbalęs gulėjo Erikas. Priešais ją, akis įsmeigusi į grindis sėdėjo Izė. Izė. Ji gyva. Maja pažvelgė į kitus du narvus sau iš kairės. Vienas buvo tuščias. Kitame gulėjo Domas. Relės nėra. Maja nežinojo, ką tai galėtų reikšti. Tikriausiai kažką blogo. Tačiau ji neleido juodoms mintims temdyti sąmonės.

- Ize! - sušnypštė ji.

Mergina pakėlė akis. Jos juodi plaukai prasiskleidė kaip užuolaida ir parodė veidą, kuris buvo visiškai žmogiškas. Maja atsiduso. Taip, čia tikrai buvo Izė. Didelės akys ir tvirtai sučiauptos lūpos, kurios pamažu pavirto liūdna šypsena. Ji nedrąsiai pamojo ranka.

- O šūdas, vėl? Kiek gi galima, ir kur mes dabar... Prakeikimas, mane traukia mėšlungis, šitas daiktas per mažas mano ilgom kojom...- žodžiai sklido iš Piterio narvo, tačiau iš karto nutilo, kai jis sutiko Majos akis.

Ji nesusilaukė nenusišypsojusi. Ak, Piteri. Tikriausiai net prasmegęs į pragarą sugebėtų pasiskūsti per karšta temperatūra ir pagrasinti paduoti velnią į teismą.
Piteris pasislinko arčiau ir labai rimtai į ją žiūrėdamas tarė:

- Maja, nedrįsk galvoti apie tuos pabaisas teletabius.

Jos šypsena užgeso.

- Labai ačiū, kad priminei.

Jo akys išsiplėtė.

- Ne ne nee. Aš nenorėjau, atsiprašau, negalvok apie juos... Čia bus sunku tave pasiekti, o per grotas kažin ar galėsiu-

- Galėsi ką? - pasigirdo balsas iš kairės. Dominykas žiūrėjo į juos nežymiai surauktais antakiais. Izės šypsena praplatėjo, o jos akys lakstė tarp Majos ir Piterio, degdamos reikšmingais klaustukais.

Maja pajautė, kaip karštis pasklido per visą kūną ir uždegė jos veidą skaisčiu raudoniu. Ji pasmeigė Piterį žvilgsniu ir šis nejaukiai atsikrenkštė.

Tačiau visų nuotaika smuko, kai jie pastebėjo, jog Erikas nerodo jokių gyvybės ženklų.

- Erikai? - nedrąsiai pašaukė Izė. Jis nejudėjo. Tačiau  krūtinė nežymiai kilnojosi ir tai rodė, kad jis bent jau kvėpavo. Bet atrodė blogai. Oda nesveikai balta, padengta prakaito lašeliais. Kvėpavimas dažnas. Vaikinas sunkiai karščiavo.

Piterio veidą iškreipė pykčio grimasa.

- Pasirodykit pabaisos! Ką jam padarėte? Kodėl jis be sąmonės? Kas čia vyksta?! 

Su jo žodžiais iš kampų ėmė lįsti tamsios figūros, radijo trugdžiais užliedamos erdvę. Kai prisiartino arčiau, Maja suprato, kad jie juokiasi. Jos kūnu nusirito šiurpas. Pasirodė, kad kambario temperatūra nukrito.

- Messs tuoj passsakyssssime kassss vykssssta, - šnypštė jie, - Tačiau, vieno kūno darr trūksssssta.

Kūno?