Klasė

23.

Ji stovėjo prie stiklinių mokyklos durų. Už jų švietė saulė ir matėsi didelis stadionas su trumpos smaragdinės žolės kilimu. Aplink zujo žmonės. Jie juokėsi, bėgo, kalbėjosi, girdėjosi kuprinių užtrauktukai ir rudeninių striukių šiugždesys. Relė klausėsi ir mėgavosi, lyg tai būtų nuostabiausia Mozarto simfoninija. Jai pavyko. Ji išsigelbėjo. Ranka pakilo ir paėmė stiklinių durų rankeną. Pastūmusi jas ji išėjo į saulėtą rudeninį peizažą. Vėjas nešė ryškiaspalvius lapus jai po kojomis. Ten laukė jie. Penki jos klasiokai. Penki draugai. Visi sveiki ir gyvi. Ji nusišypsojo. Jie irgi šypsojosi. Nors buvo nusisukę, Relė jautė šypsenas. Ir staiga, lyg adata Relei persmeigė širdį nuojauta. Tai buvo keistas jausmas. Negeras jausmas. Viskas buvo gerai, išskyrus kažką, kas nebuvo. Rudens saulė skausmingai spigino tiesiai Relei į akis. Ji susiraukė, tačiau ranka prisidengusi veidą vis tiek nuskubėjo link savo klasiokų ir atsistojo šalia jų. Jie visi savo veidus atsukę į saulę vis dar šypsojosi plačiomis šypsenomis, kurios būtų atrodžiusios nuoširdžiai, jei neatrodyų skausmingai.
Relė nebegalėjo tverti ryškios saulės. Spinduliai gėlė akis. Ji nusisuko ir ašarų prisikaupusiomis akimis įsistebeilijo į savo šešėlį. Vienišą šešėlį.
Ji čia stovėjo su savo draugais. Tačiau jos šešėlis stovėjo vienišas.