Klasė

8.

Erikas bėgo. Bėgo tol, kol plaučiai ėmė degti, kol kojų raumenys atrodė plyš per pus, o kraujas sustings nuo jį nuodyjančios panikos. Koridorius priešaky vis ilgėjo. Jam nebuvo galo. Tačiau baimė ir milžiniškas adrenalino antplūdis neleido Erikui sustoti. Net jei atrodė, kad bėga vietoje. Tamsoje sunkiai ką galėdamas įžiūrėti, jis bėgo aklai ir meldėsi, kad kur nors neužkliūtų, tačiau jo maldos nebuvo išklausytos. Netrukus jis stačia galva rėžėsi į kažkokį kietą objektą ir skaudžiai nukrito ant nugaros. Kaktą nutvilkė skausmas. Objektas, atrodo irgi buvo nublokštas atgal ir skardžiai nusikeikė:
- Šūde aukštielninkas, kas čia dabar per velnias?!
- Piteri? Piteri čia tu?
Pasigirdo skausmingas šnypštelėjimas ir murmtelėjimas, kurį Erikas suprato kaip teigiamą atsakymą. Akimirka visa panika ir adrenalinas šiek tiek atlėgo. Jis nebevienas. Piteris irgi čia.
- Erke, kaip tu čia dabar išlindai kiaurai siena? Tavo kakta už plytą kietesnė. Siaube, kaip vožei makaulėn, tai vos neatjungei. Jei per tave man iškils gumbas ir atrodysiu kaip vienaragis, tai taip ir žinokis, - burbėjo Piteris trindamas kaktą.
- Domas ne su tavim? - paklausė Erikas ignoruodamas Piterio skundus.
- Ne.
- O ir kitų nematei?
- Ne-a. Tu pirmas kurį sutikau nuo to laiko, kai išėjau paskui tą kvailą juodą rutulį.
- Hm... Reikėtų pabandyti surasti ir kitus. Manau jie jau irgi turėjo išeiti. Ar bandei grįžti atgal?
- Tu gal juokauji? Po to kai mane tris valandas prasivaikė keistas tamsus siluetas, stovėjęs ten būtent tada kai išėjau iš klasės, tikrai atgal nebegrįšiu. Jie tikriausiai visi jau papjauti. Likom tik tu ir aš, Erke.
Erikas išbalo.
- N-ne, n-negali būti... Jie negali...- užsikirto.
- Kvaily, aš tik juokauju. Raminkis. Nieko čia nėra. Manęs niekas nesivaikė ir niekas man nesivaideno. Čia gi viskas netikra. Netikiu nei per nago juodymą, kad kažkokios dvasios bando mus nužudyti. Viską geriau apgalvojus, tai čia tikrai bus vyresnių mokinių šunybė.
- Tau vis dar maža įrodymų?!- sušuko Erikas, - apsižvalgyk aplinkui, ar bent žinai kur mes esam?! Šito koridoriaus aš akyse nesu regėjęs!
Piteris apžvelgė koridorių.
- Čia dėl to, kad visur tamsu.
Tarp vaikinų įsivyravo tyla. Erikas piktai šnopavo.
- Ai!- suriko Piteris,- kodėl man žnaibaisi?
- Aš nieko nedarau!
Erikas pažiūrėjo žemyn ir užgniaužė pasišlykštėjimo pilną aiktelėjimą. Ant jo rankos, kojų ir visų grindų ropinėjo milžiniški vabalai. Labai panašūs į tarakonus. Vienas įkando Erikui.
- Ach! - jis su pasibjaurėjimu ėmė krapštyti vabalus nuo rūbų, bet jų vis daugėjo.
Piteris jau irgi juos pastebėjo, o iš jo lūpų išsprūdo prislopintas, siaubo pilnas riksmas. Klasės draugas pašoko ant kojų.
Erikas taip pat atsistojo ėmė karštligiškai kratyts vabalų, bet jie vis lipo ir lipo, lindo po drabužiais, kėsinosi užropoti ant veido.
Piteris dabar jau klykė visa gerkle. Gremžė vabalus su pamišėlišku įsiūčiu. Erikas pamatė, kad nuo vabalų jau juodos viso grindys.
- Piteri, bėk! - užriko jis.
Tačiau Piteris nejudėjo. Jis tik karštligiškai plėšė nuo savęs vabalus, kurie jau pasiekė ir jo veidą.
Erikas pribėgo prie klasės draugo, nubraukė nuo jo kelias šlykštynes ir suėmęs už marškinių krašto ėmė tempti iš paskos. Pagaliau Piteris atsitokėjo ir abu kartu ėmė bėgti nuo juos sekančių vabalų jūros.