Klasė

Epilogas

Mokytoja pažvelgė į penkis vaikus, kurie sėdėjo suoluose. Visi nuobodžiai draibstėsi, o vienintelis jų rūpestis buvo kaip prastumti laiką, kol baigsis jų nuobodi bausmė. Palikimas po pamokų už nepaklusnumą klasėje.
Relė pro akis nepraleido stiklinio rutuliuko, riedančio tarp pilkų suolų.

Pradžioje niekuomet nebūna po vieną. Tačiau pabaigoje beveik visada lieki vienas. Tie vaikai, kol kas to nežinojo.
Ji perbraukė metalinę kortelę su savo vardu, stovinčią ant stalo. Mokytoja Relija. Metalas šaltas kaip ledas.
Kaip jos širdis.
Suskambo telefonas. Čaižus garsas. Ji atsikėlė iš vietos prie mokytojos stalo, paskutinį kartą pažvelgė į savo mokinius, o tada išėjo iš anglų kalbos kabineto ir užrakino duris.
Penki vaikai. Penkios aukos. Penktas kartas per penkerius metus.
Už kiekvieną išgelbėtą draugo sielą, penkios naujos pražudytos. Toks buvo sandoris.

Pravėrusi mokyklos duris giliai įkvėpė šalto rudens oro. Buvo pavakarė, tačiau tamsu kaip naktį. Tačiau tamsa jos nebaugino. Jau nebe.

Lauke, už mokyklos ribų ji prisidegė cigaretę. Tai buvo Relijos sielos mirtis ir pabaisos gimimas.

- Koks jausmas būti žudike? - paklausė šilkinis balsas, ir ji net nepakeldama akių matė kaip jis šypsosi. Prabėgo dešimtmetis, tačiau atrodė, lyg penkios minutės. Lyg viskas būtų įvykę vakar.

- Ne pats maloniausias. Bet kadangi  nebeturiu sielos, nieko nejaučiu. Taigi, - cigaretė praslydo jai pro pirštus ir nukrito ant žemės.

- Velniava, - suburbėjo ji. Jai vis dar reikėjo priprasti prie savo naujosios formos. Sielų Valgytojų limitai dar buvo naujas dalykas.

Nuo smilkstančios cigaretės ant asfalto nusklendė dvi šešėliškos formos akinančiai žaliomis akimis ir pradingo tamsoje, kurios nepalietė gatvių žibintų šviesa.