Klasė

9.

Šešėlio akys buvo beveik tokios, kokias apibūdino užrašai vis dar stipriai sugniaužti Relės rankose. Jos buvo raudonos. Tačiau švietė kaip žvėries, ir bjauroje raudonoje šviesoje, kurią jos skleidė buvo galima  įžiūrėti juodos nebūties ruožą, kuris tarsi dalino akį pusiau.
Relės stuburu nuvilnijo drebulys, lyg elektros iškrova purtydamas jos kaulus. Ji prisivertė trumpam nusukti savo akis nuo kraujo spalva šviečiančių šešėlio ir pažvelgti Majos pusėn. Nors ir nieko nematė, ji išgirdo, kaip draugė trumpai kvėptelėjo. Relės gerklė perštėjo nuo klyksmo. Tikriausiai nuo jo. To baisaus sutvėrimo akivaizdoje jos kūnas atsisakė klausyti smegenų komandų, kurios tik klykte klykė "Bėk".
Šešėlis savo ruožtu nežymiai pakreipė galvą, ar bent jau taip atrodė iš to, kokioje padėtyje atsidūrė jo akys. Sakytum susidomėjęs, jis prisimerkė ir iš jo pusės pradėjo sklisti keisti, radio signalo trukdžius primenantys garsai. Merginoms tylint jie vis garsėjo, lyg šešėlis pyktų, kad šios su juo nesišneka.
Pirma prakalbo Maja:
- Kur Izė?
Jos balsas buvo tylus ir Relė jautė, kiek pastangų kainavo Majai, kad jis nevirpėtų.
Šešėlis ėmė skleisti keistus garsus, kurie ėmė panašėti į žodžius.
- Aahhrrrr...Ahhhhrrr..sss bijšššss...
-Ką?- paklausė Relė ir jos balsas užlūžo.
Šį kartą šešėlis prakalbo aiškiau:
-SsssArr...bijai?
Jo raudonos akys išsiplėtė ir jis pakreipė galvą į kitą pusę.
- Ne! Nebijau tavęs! - sušuko Maja.
Relė vos spėjo užgniaužti klyksmą, kai šešėlis su stipriu vėjo šuoru metėsi link jų. Merginos aklai traukėsi atgal ir nudardėjo laiptais į apačią, skaudžiai susimušdamos galvas ir nugaras į laiptų pakopas. Jos atsidūrė ant savo klasės grindų, ryškiai apšviestų mėnesiena.
Iš laiptų viršaus į jas žvelgė raudonos akys, vis dar skendinčios tamsios palėpės prieglopstyje.
-Arr sssss...bijai? - vėl sušnypštė šešėlis.
-Taip, aš labai bijau, prašau paleisk mus, mes tau nieko nepadarėme, mes paliksime tave ramybėje, prašau... Aš bijau, - sukuždėjo Relė, bandydama surasti šešėlio akyse bent vieną emociją. Ir surado. Tik ne tokią, kokios tikėjosi.
Raudonos akys prisimerkė, lyg šešėlis šypsotųsi.
- Gerraaiii...ssssššš.... Nessss ji irgi bijojo...
Ant laiptų kažkas bumtelėjo. Tada stuksėdama į pakopas, prie Majos ir Relės kojų nusirito galva. Į jas žvelgė tuščios akiduobės ir klyksmo perkreipta burna, kurios žandikaulis buvo visiškai sumaitotas. Kraujas dar liejosi iš vietos, kur galva turėjo jungtis su jos kūnu. Ta galva buvo Izės.

....
Šnypštimas, lyg juokas nuaidėjo nuo laiptų viršaus. Tada durys į palėpę užsitrenkė. Vietoj jų atsidarė durys į koridorių. Lyg sakydamos, kad žaidimas jau įpusėjo. Viena negyva. Liko dar penki.