Klasė

20.

O Dominyką iš tiesų kažkas vijosi, tik jis to nepastebėjo tol, kol pasiekė veidrodžio šukių pilną koridorių. Tai sulėtino jo tempą ir privertė atidžiai žvelgti po kojomis. Blizgios duženos mėtėsi visur, atspindėdamos sidabriškai baltą mėnulio šviesą. Ant tolimiausios koridoriaus sienos kabėjo vienas, visiškai sveikas veidrodis.
Iš pradžių Dominykas vengė į jį žiūrėti, tačiau išdavikės akys pačios krypo į lygų veidrodžio paviršių. Jis atrodė apgailėtinai. Tamsūs plaukai susivėlę, akys raudonos ir paklaikusios, ant ir taip kumptelėjusios nosies raudonas įbrėžimas. Net nepastebėjo, kada sugebėjo susižaloti. Domas priėjo prie veidrodžio su intencija iš arčiau apžiūrėti žaizdelę. Neseniai skaitė straipsnį apie sepsį ir kaip lengva būna juo užsikrėsti. Dabar jam mažiausiai reikėjo kraujo užkrėtimo.
Tačiau vos pažvelgė į savo atvaizdą, sustingo iš siaubo. Už jo nugaros stovėjo kažkas juodas. Kažkas, su raudonai šviečiančiomis akimis. Jis nusišypsojo ir griebė Dominykui už gerklės.

....

Maja ir Piteris ėjo keista koridoriaus atšaka, kuri visai nepriminė jų mokyklos. Tai galėjo būti dar vienas košmaras, arba haliucinacija, iliuzija, kurią jiems į galvą bruko tie padarai. Karti realybė greitai nuslopino pirmojo bučinio jaudulį, tačiau Maja vis dar labai aštriai jautė kiekvieną Piterio rankos brūkštelėjmą, jiems einant petys į petį nykioje prieblandoje. Kad išsklaidytų slegiančią tyla ji prakalbo:

- Kaip manai ar dar pamatysime kitus? - ji prikando lūpą ir susirūpinusi apsižvalgė aplink, - nesu mačiusi šio koridoriaus.

- Nesirūpink, man ir Erikui jau yra taip buvę, bet greitai sugrįžome į pažįstamas vietas... Kažkaip... - jis uždėjo ranką Majai ant peties, bet tada sutriko, nerangiai paplekšnojęs per petį greitai nuleido ranką ir nusuko akis.
Prieblandoje nelabai matė, bet Majai pasirodė, kad jo veidą išmušė raudonis. Ji sučiaupė lūpas stengdamasi sulaikyti šypseną.

- Kas? - akies krašteliu žvilgčiodamas į ją paklausė Piteris.

- O, nieko, nieko... - ji susitvardė ir atsikrenkštė, - tai mes čia vaikščiosime, kol kažkaip atrasime pažįstamą koridorių?

- Ai dėl šito... Tai mums turėtų atsitikti kažkas blogo.

Maja sustojo ir atsisuko į Piterį.

- Kaip suprasti atsitiks kažkas blogo?! Ką čia kalbi? Mes jau išgyvenome savo košmarus.

- Na, - Piteris apsisuko ir grįžo prie jos, - kai mes atsiduriame nematytose vietose, nutinka kažkas blogo.

Maja suraukė antakius. Jiems visada atsitinka kažkas blogo. Nesvarbu kur bebūtų. Tačiau tai nereiškia, kad atsitiks ir šį kartą. Jie išgyveno jos košmarą ir ji įveikė baimę. Piteris savo baisiausią košmarą taip pat patyrė.

- Viskas bus gerai. Mes rasime kelią atgal, o tada rasime išėjimą iš šitos baisios mokyklos, - pasakė ji įdėmiai žvelgdama į Piterį.

Tada Majai toptelėjo, kad apie likusius nė nepagalvojo. Jie ras išėjimą. Jie pabėgs nuo košmarų. Ji ir Piteris. O kiti... Relė protinga, ji sugebės išvesti tuos, kurie išgyveno.

Staiga akies krašteliu už jo pastebėjo juodą padarą besišypsantį smailių dantų šypsena ir Majos gerklėje užstrigo nepasakyti žodžiai.

O vis dėlto atsitiks kažkas blogo.

Iš Piterio burnos neišsprūdo nė garsas, tik tuščias lūpomis ištartas aiktelėjimas ir jis su tamsiu padaru išnyko tamsoje. Majos laukė tas pats likimas. Stiprus vėjo gūsis trenkė į veidą ir ji nebematė nieko, tik aklą tamsą.

...

Erikas sapnavo. Nieko nebejautė, nieko nebematė. Jis buvo miręs, tačiau kartu dar lyg jautė savo kūną. Plaukiojo nebūtyje, kurios spalvos negalėjo apibūdinti, lietė tai, ko negalėjo matyti. Girdėjo balsus, bet žodžių nesuvokė. Tik šnypštimą, lyg radijo signalo trukdžius. Kažkur pasąmonėje užsidegė pavojaus signalas, tačiau jis neprisiminė kodėl bijo šio garso. Kažkur toli už pusės pasaulio, pusės vandenyno, o gal galaktikos, kažkas paėmė jo kūną. Jis prisiekė, kad girdėjo juoką.

....

Izabelė buvo gyva. Tik atrodo jos draugams taip neatrodė. Ji sėdėjo tamsioje palėpėje. Tačiau ne viena. Iš tamsaus palėpės kampo į ją spigino raudonos akys, kurias skyrė juodas brūkšnys. Keista, bet ji priprato prie padaro buvimo šalia, kaip vaikas susitaikęs su tuo, kad po jo lova slepiasi pabaisa. Ji vis dar vengė tų baisių akių, kurios priminė gyvūną, bet slėpė žmogaus sąmonę. Tai buvo sukrečiantis vaizdas. Blogas. Klaidingas.
Slinko minutės. Valandos. Gal dienos. Ir tada Izė paklausė pirmo klausimo. Ar jos draugai dar gyvi? Jos nuostabai, šešėlis atsakė. Ir teigiamai.
Tada sekė antras klausimas. Ar jie iš čia ištrūko? Ne. Ar iš čia galima ištrūkti? Į šitą klausimą šešėlių būtybė neatsakė. Izė paklausė, ar jis ją nužudys. Šešėlis nieko neatsakė. Tada ji išgirdo. Keistai netinkantį garsą. Mokyklos skambutis. Jis nesiliovė. Šešėlis nusijuokė. Ir pasakė Izei, kad jau laikas.