Raudonas šviesoforas (Baigta)

1. Mėta.

Pagarsinu radijo imtuvą kai išgirstu mėgstamos dainos melodiją ir atsipalaiduoju. Kartu dainuoju priedainį ir mėgaujuosi ramybe. Po galais, kaip man patinka naktinis Vilnius.

Važinėtis tuščiomis gatvėmis yra mano vienas iš didžiausių malonumų, tada nėra spūsčių ir mažiau kvailių už vairo. Išpūčiu dūmus ir giliai atsidūstu. Šiaip nerūkau daug, bet tokiais vakarais, leidžiu sau pasinuodyti...

- Gal visai kavos norėčiau...
Pakalbėjusi su savimi įsuku į šalimais kaip tik privažiuotą degalinę. Įsipilu kuro į automobilį, nusiperku kavos ir neatsispyrusi pagundai prigriebiu šokoladinį batonėlį. Tikiuosi, jis nenusės man ant užpakalio. Sumoku ir vėl atgal į gatves. Kai kas tai palaikys laiko švaistymu, tačiau aš taip atsipalaiduoju ir galiu nurimt. O nurimti man reikia...

Nes mano gyvenimas nesusiklostė, kaip daugumos žmonių. Iki dabar gyvenu pas globėjus, nors man jau 25 metai. Taupau ir ieškau buto, bet Vilniuje tai nelengva. Čia kainos kosmosas, o kitur gyventi nenoriu, netraukia manęs nei Kaunas, nei kitas koks miestas. Apie kaimą bijau net pagalvoti. Numirčiau iš nuobodulio turbūt. Be to čia turiu darbus ir kelis draugus... Tiksliau tai turbūt tik vienas yra toks. Tai Andrius, vienas iš globėjų sūnų. Turim bendrų hobių, tiksliau vieną - automobiliai. Jis kaip ir aš pamišęs dėl jų, mes galim valandų valandas krapštytis garaže ir mums neatsibos. Aišku, man patinka greitis, driftai ir visa kita. Andriui patinka tik remontas, jis dažnai priekaištauja man dėl mano neatsakingumo ir tokio požiūrio į vairavimą. Žinau, kad jam rūpiu, bet galėtų ir labiau pasitikėti mano vairavimo įgūdžiais. Juk myliu mašinas ir jas saugau. Per varžybas buvau tik vieną kartą apibraižius savo automobilį, kurį dažnai vadinu savo mažute.

- Oj, Andriau, Andriau, kaip tu tada šaukiai ant manęs. Galvojau nužudysi už tai.
Pradedu juoktis, prisiminusi, koks jis buvo piktas. Niekada daugiau tokio jo nebuvau mačiusi.

Privažiavau sankryžą, kurioje užsidegė raudonas šviesoforas. Sustojusi kikenu ir laukiu signalo toliau važiuoti, bet staiga girdžiu kaip kažkas pasibeldžia į langą. Kruptelėjusi atsisuku ir matau stovintį Gabrielių.

- Ko šitam dabar prireikė...
Bumbėdama atidarau langą.
- Kas yra? Ko nori?
Net nebandau slėpti irzulio balse.

- Mums reikia pakalbėti Mėta.
Sumikčiojo Gabrielius, nieko nesuprantu, apie ką su juo turėčiau kalbėti. Turbūt padariau klaidą, nereikėjo su juo miegoti prieš pora savaičių. Mėšlas. Juk jis kaip ir buvo draugų zonoje. Velnias, tą tekilą.

- Apie ką?
Gal apsimesti, kad nieko neatsimenu. Jis mane mergino gal jau pora mėnesių.
- Kaip tu mane radai?
Jis stovi, tarsi prasikaltęs. Šūdas, ne jau jis mane sekė?!

Sunerimstu. Lėtai jį nužvelgiu, nepanašus į psichopatą. Vidinis balselis sukužda, kad serijiniai žudikai irgi nevisada atrodo kaip nusikaltėliai. Prakeikimas.

- Mėta, juk pati supranti, aš negaliu taip. Myliu tave, išklausyk mane. Aš noriu būt su tavim.
Matau tuoj pradės verkti, todėl atsisegu saugos diržą ir išlipu iš automobilio. Gerai kad nėra eismo.

- Klausyk, Gabrieliau, aš tikiuosi supranti ką reiškia vienos nakties nuotykis. Aš tau aiškiai pasakiau, kad aš niekada nemylėsiu ir tai tik seksas. Daugiau nieko.
Pro sukąstus dantis ištariu, bet jis pradeda purtyti galvą.

- Ne Mėta, tai netiesa. Juk mums buvo taip gera. Ryte pabėgai, nespėjau pasakyt. O paskui tave vis gaudžiau, bet tu atrodo, specialiai vis išsisuki.
Taip genijau, norėčiau atkirsti, bet prikandu liežuvį.

O Dieve, jis išprotėjo. Kodėl tą vakarą pasipainiojo po kojom. Nereikėjo gerti tos suknistos tekilos tiek. Sugriežiu dantimis, taip pykstu ant savęs.

- Užsičiaupk, aš tau tada pasakiau, kad tai bus tik seksas. Ir dabar tai sakau. Girdi, TAI TIK SEKSAS.
Neiškentusi užrėkiu ant jo, atsibodo, kad tokį vakarą sugadino. Taip gera buvo atsipalaiduoti, ryt naktį dirbsiu, todėl šiandien norėjau ramybės.

- Nesakyk to Mėta, netikiu, kad tu man nieko nejauti.
Staiga jis griebia mane į glėbį ir bando pabučiuoti.

Nespėju tinkamai jo įvertinti. Nežinojau, kad taip gali išdrįsti padaryti, todėl nusuku tik veidą. Po galais. Jo lūpos vos priliečia mano skruostą, bet akimirkai net šlykštu pasidaro. Kas aš sau galvojau?!

- To jau perdaug Gabrieliau! Paleisk mane ir greitai, nenoriu sužaloti tavęs.
Iškošiu sukandusi dantis.

Matau, kaip jo akys ieško manųjų ir pamačiusios, kad nejuokauju išsiplėčia. Pagaliau jaučiu, kaip jo rankos atsileidžia ir jis paleidžia mane. Atsipūčiu, tikiuosi suprato ir daugiau nebesižemins ir paliks mane ramybėje. Deja mano maldos nėra išklausytos ir jis vėl siekia mano rankos, bet šį kart išsisuku. Tik girdžiu plojimus ir atsisukusi matau vyruką.

- Gal galit savo šeimyninius reikalus spręst kur nors kitur, žmoniems gal reikia pravažiuoti...