Raudonas šviesoforas (Baigta)

51. Mėta.

Sėdžiu vienoje gražiausių kavinų kuriose esu buvusi ir negaliu atsidžiaugti, kad prie manęs dar sėdi Dovydas. Nors nuotaika buvo sugadinusi padavėja. Šūdas. Kaip ji į jį žiūrėjo... Taip norėjosi jai iškabinti akis ir nulupti tas drambliškas blakstienas, duoti jai truputį smūgių į tuos papus, kuriuos išvertė vos tik įėjom...

- Ramiau mažute.
Sukikena šalia Dovydas ir paglosto mano sugniaužtus kumščius. Tik dabar atitokstų, kad net urzgiu. Po galais. Jis toliau kikena ir man tas garsas patinka. Nenoriu, kad jis būtų piktas šalia manęs. Nežinau iš kur tas noras padaryti jį laimingu.
- Atsargiai su ranka.
Švelniai sukužda prie pat ausies, pasiųsdamas mano kūnui šiurpuliukus. Kodėl mano kūnas visada į jį taip reaguoja. Po perkūnais. Šiek tiek nuo jo atsitraukiu ir bandau apsimesti, kad vis dar pykstu ant jo... Pala, o kodėl aš pykstu ant jo? Mėšlas. Jo artumas mane verčia kažkokia mazgote prie jo kojų. Negaliu susikaupti. Supykstu ant savęs!

- Apie ką norėjai pasikalbėti?
Mane nužudys laukimas. Žinau, kad pati nuo jo bėgau ir panašiai. Bet taip nenoriu, kad tarp mūsų baigtųsi tai... Net nežinau kas tai yra. Dieve, gražink man protą!

- Apie mus.
Sumurma Dovydas. Abu spiginam akimis vienas į kitą ir vėl ta trauka. Atrodo vėl mus apgaubia kažkoks burbulas kuriame liekame tik mes vieni, visi išnyksta, girdžiu tik jo kvėpavimą ir savo širdies plakimą.

- Ką norėsite užsisakyti?
Mus grąžina į realybę jau dabar kita padavėja. Dovydas vistiek nenuleidžia nuo manęs akių.

- Mums Benedikto kiaušinių ir blynų su klevų sirupu. Bei man juodos kavos, o panelei kavos su pienu.
Net nepažvelgęs į ją atsako. Aš šiek tiek nuraustu nuo jo žvilgsnio intensyvumo. Mėšlas.

- Iš kur žinai ko noriu?
Subambu kaip maža mergaitė ir sukryžuoju rankas ant krūtinės kai nueina padavėja. Ji atrodė truputį įsižeidusi, kad jis net nepažvelgė į ją, bet man tai patiko. Atrodo, kad jis nieko daugiau nemato tik mane. Velnias, tai užveda...

- Aš daug apie tave žinau.
Jis toliau stebi tik mane. Tai verčia mane nervintis.

- Baik taip spoksot.
Sušnypčiu. Jis tik nusijuokia.

- Kaip spoksot? Tai verčia tave nervintis? Tau nepatinka kai į tave žiūriu? Nes matau tik tave?
Sukužda jis pasilenkęs prie manęs ir prikausto mano akis. Negaliu nežiūrėti į jį. Jis tarsi mane užhipnotizuoja. Po galais.

Ateina padavėja su maistu ir padėjusi greit pasišalina. Esu šuo metu dėkinga jai, kad išblaškė ir man nereikia atsakyti į jo klausimus. Nenoriu prisipažinti kaip jis mane veikia. Jau ir taip pasakiau, kad jam kažką jaučiu... Mėšlas, mes pažįstami tik vos daugiau nei pora dienų, o atrodo, kad prieš jį neturėjau gyvenimo. Viskas dabar bus tik po jo...

- Skanu?
Linksmai paklausia manęs kai baigiu sudoroti savo maistą. Aš visada daug valgau, daug sportuoju ir tai man patinka, bet kai pasižiūriu, kad jis vos palietė savo maistą, man pasidaro nesmagu. Galvos, kad esu ėdri. Nuleidžiu šakute ir šiek tiek vėl paraustu.
- Šūdas.
Jis susinervina, perbraukia per savo plaukus. Atkreipiau jau senai dėmesį, kad kai tai daro yra nervingas.
- Man patinka, kad daug valgai.
Aš krupteliu. Daug? Tai tik pusryčiams...
- Velnias.
Jis toliau keikiasi po nosimi, žinau, kad nenorėjo įžeisti, bet aš nebūčiau aš, jei jo nepakankinčiau. Nepalengvinsiu jam situacijos.
- Nenorėjau, kad taip nuskambėtų. Man patinka kai valgai.
Aš apsimetu toliau įsižeidusi, nors viduje vos laikau juoką. Jis net pradeda prakaituoti, tai taip miela...
- Šūdas, aš gal geriau patylėsiu, nes kalbu nesąmones.
Užsidengia veidą rankomis ir aš nesulaikau juoko. Pradedu krizenti ir tai dar labiau priverčia mane juoktis. Jis nuleidęs rankas žiūri į mane susiraukęs ir tai nepadeda, jaučiu kaip net ašaros tuoj pasipils. Neatsimenu kada taip juokiausi. Keli žmonės pradeda šnabždėtis, bet negaliu sustoti.

- Atleisk.
Sumurmu per juokus.

- Tu ragana. Tyčia mane apgavai.
Piktai sušnypčia. Tada pasilenkia prie manęs ir sukužda.
- Bet tu atsiimsi už tai. Prisiekiu, kad negalėsi atsisėsti savaite ant savo tobulo užpakalio.
Dingsta visi juokai, nuo jo žodžių net sudrebu ir suspaudžiu šlaunis. Jis tai pastebėjęs šypteli.
- Tau tai patinka.
Tai neklausimas, o faktas. Šūdas. Nervingai sukandu lūpą. Dabar jis nusijuokia.
- Man patiks tave bausti...
Sukužda kaip pažadą ir manyje lyg kas įsijungia. Net pati nežinojau, kad man tokie dalykai gali patikti. Bet kaip jis taip kalba. Šūdas. Man nekartą sakė panašius dalykus, bet niekada niekas taip neveikdavo. Atvirkščiai, būdavo atgrasu. Bet su Dovydu... Po velnių...

- Aš...
Mane nutraukia suskambęs mano mobilusis. Iš rankinės išsiimu jį ir matau, kad man skambino nekartą Andrius. Pradedu panikuoti. Velnias. Atsiliepiu.
- Klausau. Viskas gerai Martai?
Iškart užduodu klausimą. Andrius tik sunkiai atsidūsta.

- Taip, bet tau geriau grįžti namo.
Lyg pavargęs sumurma.

- Kas vyksta?
Mane aplanko bloga nuojauta.

- Jokūbas.

Po galais.