Raudonas šviesoforas (Baigta)

114. Dovydas.

Prieš beveik ketverius metus nežinojau ar galėsiu dar kada laikyti ją glėbyje. Bet štai aš čia. Ji guli nuoga šalia manęs ir aš matau jai ant piršto užmauta savo žiedą.

Kai sakiau jai ir visiems, kad man reikia laiko ir pabūti vienam, aš melavau. Aš norėjau nuvažiuoti iki namų ir paimti iš seifo mamos sužadėtuvių žiedą. Kai tik pradėjau svajoti apie tai, kad ją vesiu, iš kart žinojau, jog jai pasipiršiu su mamos žiedu.

Aišku viskas turėjo būti kitaip, bet impulso vedamas padariau ką padariau. Dieve, aš dviejų vaikų tėvas. Man skaudu, kad praleidau jų tris gyvenimo metus, nemačiau kaip jie pradeda vaikščioti, kalbėti... Mėšlas, ar jie jau kalba? Mama sakė, kad pradėjau kalbėti tik ketverių, bet Doratėja jau nuo dviejų visus šokdino. Vakar juos pamatyti, nors ir tamsoje, ir paliesti buvo kažkoks stebuklas. Aš nekantrauju juos abu pamatyti. Velnias, du!

Dieve, kaip myliu savo amazonę. Žinau, kad ir ji išgyveno tikrą pragarą, bet prižadu, kad daugiau jos neskaudinsiu. Jaučiu apmaudą dėl jos melo, bet tiesa ta, kad esu nemažiau kaltas nei ji. Mėšlas. Mano liga sugriovė viską, bet tikiuosi ši naktis įrodė, kad mes galime vėl būti kartu.

Pro langą jau lenda saulės spinduliai ir apšviečia Mėtos kūną, kuris atrodo dar sultingesnis nei iš mano prisiminimų. Jėzus, aš vėl jos noriu, bet bijau, kad vakar taip ją nuniokojau, jog šiandien ji sunkiai vaikščios. Po galais, tikiuosi ji nėščia. Noriu ją pamatyti su pilvu ir pasidžiaugti visais nėštumo džiaugsmais ir vargais.

Ji šiek tiek sukruta ir susiraukia, aš dėl to šypteliu. Taip ir atpažinau savo dukrą. Melita ir Dominykas. Simboliška, pirmos raidės sutampa su mūsų.

- Dovydai...
Mėta lyg sapnuodama ištaria mano vardą ir mano draugužis pasiruošęs darbui. Po galais. Švelniai paglostau jos skruostą ir pasilenkęs pabučiuoju jai į lūpas.

Ji jas atveria ir pati prisiglaudžia arčiau manęs. Tai turėjo būti trumpas bučinys, bet mano amazonė turi kitų ketinimų ir ji beveik pati ant manęs užlipa. Kas aš per žmogus, kad galėčiau jai pasakyti ne? Jos didelės krūtys prisispaudžia prie mano krūtinės, o kojos apžergia mano juosmenį. Velnias. Žinau, kad turėčiau ją sulaikyti, bet neturiu jėgų.

Jos ranką paima mano penį ir nukreipia į save. Šnypšdama užgula mane ir pradeda joti. Ji šiek tiek atsilenkia ir mūsų akys susitinka. Jose liepsnoja ugnis ir aš žuvęs. Laikau ją už klubų ir padedu judėti. Mūsų dėjonės susipina tarpusavyje ir malonumas užlieja mano kūną. Jaučiu jos kulminacija visai šalia, todėl viena ranka surandu jos spenelį ir jį patrinu, o kita spusteliu klitorių ir jį rėkdama pasiekia orgazmą, nusinešdama ir mane.

- Po galais.
Suriaumoju ir išlieju joje savo sėklą. Ji sukniumba ant manęs ir aš pabučiuoju į jos viršugalvį. Ji sukikena ir pasukusi galvą pasižiūri į mano akis.

- Labas...
Droviai sumurma ir jos skruostai pasidaro švelniai rausvi. Pats nusišypsau ir apverčiu mus, kad būčiau viršuje. Tada švelniai išslystu iš jos. Ji šiek tiek susiraukia, bet akyse šviečia linksmumas.

- Labas.
Užkimęs sumurmu ir švelniai pabučiuoju jai prie ausies. Ji lyg suvaitoja, todėl atšliju ir ji pavarto akis.

- Gal truputį padarom pertrauką.
Lyg dvejodama sukužda. Žinau, kad ji kaip ir aš išprotėjusi ir norėtų vėl ir vėl mylėtis. Bet nugali sveikas protas ir aš linkteliu. Jos suirzęs atodūsis, lyg muzika mano ausims ir aš nesulaikau juoko.
- Kas tokio juokingo?
Jos griežtas balsas, sukelia dar didesnį juoko pliūpsnį. Mėšlas. Kaip buvau jos pasiilgęs.

- Aš myliu tave.
Turėjau pasakyti šiuos žodžius vos tik ją pamačiau, bet kažkas mane sulaikė. Jos šypsena dingsta ir akys prisipildo ašarų.
- Mažute, kas negerai?
Mane užlieja baimė, gal viskas per greitai, gal turėtumėme viską iš pradžių išsiaiškinti. Šūdas.