Raudonas šviesoforas (Baigta)

50. Dovydas.

Pasodinu ją į automobilį ir negaliu nustoti šypsotis. Ji man kažką jaučia. Mėšlas. Kaip man tai patinka. Kai ji prisipažino aš buvau šiek tiek ištiktas šoko, bet kai tai suvokiau... Nemoku apsakyti to žodžiais. Tarp mūsų yra kažkas daugiau nei tik seksas. Žinojau tai senai, bet nenorėjau to pripažinti kaip ir ji. Mes abu apsimetame, kad tai tik dėl sekso. Abu esame sušikti aktoriai. Nes viena naktis viską pakeitė. Aš nežinau kaip gyvensiu be jos, bet ir nesiruošiu to sužinoti. Aš sakiau jai teisybę, ji bus mano. Iš kažkur giliai atplaukia vaizdas kaip ant jos piršto užmaunu žiedą ir tas vaizdas nukeliauja ne tik į smegenis, bet ir tarpkojį. Mano vidiniam žvėriui tai irgi patinka, jis viduje net staugia nuo galimybės ją turėti amžinai. Po galais. Amžinai?

- Kodėl tu toks linksmas?
Pro sukąstus dantis ištaria ir matau, kaip grąžo rankas. Ji nervinasi. Aš vėl šypteliu, bet nieko neatsakau, todėl užsitarnauju jos piktą žvilgsnį. Velnias. Vėl jaučiuosi įjungtas. Norėčiau ją čia išdulkinti, kad net kaimynai girdėtų, kad ji mano. Šūdas, jei prieš tai buvau kietas, tai dabar jaučiuosi kaip plienas. Ji sukryžuoja rankas ant krūtinės, mano žvilgsnis nukrypsta į jos judesį ir susilaiko ties jos krūtimis. Jos kvėpavimas pasikeičia ir matau pro palaidinę kai išsišauna jos speneliais. Aš apsilaižau lūpas ir pakeliu akis. Ji spigina dabar tokių žvilgsniu, kad galiu baigti jos net nepalietęs.

- Nežiūrėk taip, nes ir taip laikausi ant ribos.
Norėčiau ją pabučiuoti, bet bijau nesusilaikyti, o šiuo metu žinau, kad mums reikia pertraukos nuo sekso. Užvedu variklį ir pajudame link centro.

- Kur tu mane veži?
Kiek sutrikusi klausia.

- Važiuojame pusryčių. Nors mano skaniausi pusryčiai jau buvo, bet man reikia ir kalorijų.
Atsisuku laiku, kad pastebėčiau kaip ji suglaudžia kojas. O taip, mieloji...
- Ir mums reikia pakalbėti.
Kiek surimtėju. Nenoriu jos gąsdinti, bet ji bus mano. Reikia ją kažkaip suvilioti. Žinau, kad ji bijo mūsų jausmų ir norės viską nutraukti, bet aš jai to neleisiu. Ne šitam gyvenime. Kai dabar ją tikrai turėjau ir žinau kaip mums gerai, aš neleisiu jai nuo manęs pabėgti. Tik per mano lavoną.

- Apie ką?
Sumurma, matau, kad dar vis bando apsimesti pikta, bet aš ją jau geriau pažįstu ir žinau, kad jai smalsu. Viduje jaučiu, kad ir ji nenori su manimi dar baigti. Ją gąsdina tai, kad nekontroliuoja savo emocijų prie manęs. Bet man tai tinka ir aš tuo baisiai džiaugiuosi.

- Apie mus.
Nukertu ir daugiau nieko nepriduriu. Velnias. Ką daryti, kad ji liktų su manimi? Kaip jai parodyti, kad nesu šūdo gabalas, koks buvau ryte. Daugiau gyvenime nenoriu jos skaudinti, nes kai jai skauda, skauda ir man.

Ačiū Dievui ji nieko daugiau neklausia. Pasiekiame mano mėgstamą kavinę. Ji nelaukia kol jai atidarysiu duris ir pati išlipa. Suirztu dėl to, bet nenoriu pasirodyti grubus, todėl nieko nesakau. Vėliau aš jai paaiškinsiu, kaip reikia elgtis. Velnias. Kaip pagalvoju apie dalykus kaip ją pamokau... Šūdas. Susikaupk Dovydai! Paimu ją už rankos ir veduosi į vidų, nors dabar dar ankstyvas ruduo, lauke jau vėsu ir tik dabar atkreipiu dėmesį, kad ji per silpnai apsirengusi.

- Sveiki atvykę pone, staliuką kaip įprastai?
Pasisveikina nuolatinė padavėja. Jaučiu kaip Mėta įsitempia. Mėšlas. Tai skambėjo sušiktai. Lyg čia vesčiausi nuolat merginas. Po galais. Bet prie tokios siaubingos situacijos šita padavėja spigina į mane akimis ir klapsi savo priaugintomis blakstienomis. Man norisi staugti iš nusivilimo. Dažnai čia lankausi ir nedaviau jai nei karto dingsties su manimi flirtuoti. O dabar kai atkeliavau su Mėta, dėl kurios ir taip kynkos dreba, nes dar nesugalvojau kaip ją įtikinti likti su manimi, ji pradeda man merkti akimis. Rimtai? Net sugriežiu dantimis. Abi žiūri į mane pasimetusios. Sveikos atvykusios į mano pasaulį!

Užsimerkiu ir bandau sulaikyti emocijas, kad nepratrūkčiau čia ir dabar. Suskaičiuoju iki dešimt, bet tai nelabai ką padeda. Kai atsimerkiu jos vis dar mane stebi, tik padavėja pasimetusi, o Mėta susirūpinusi. Kažkas viduje sušyla nuo jos žvilgsnio kai suprantu, kad aš jai rūpiu. Vadinasi dar ne viskas prarasta. Nusišypsau savo deivei, o ji pradeda vartyti savo nuostabias akis.

- Tu kaip nėščia moteris.
Sušnypčia Mėta, bet matau, kad vos laikosi nesijuokusi iš manęs. Velnias. Man nepatinka būti klounu, bet dėl jos galiu būti, kad ir sušiktas idiotas. Dėmesį išblaško ir akimirka sugadina tą patį moteris.

- Tai jum reikia staliuko?
Mandagiai paklausia, turbūt suprato, kad manęs nedomina.

- Taip.
Atsakau grubiai, Mėta suspaudžia stipriau ranką, kad elgiuosi nemandagiai, bet man nė velnio nerūpi.